Ir štai kodėl tas rūkas toks nematomas...Išsišiepus kelio nematau. O gal ir nereikia. Nereiks. Juokas nuaidėjo
Lauke šąla. Rytais be šaliko vargu ar pasijudinsi kur iš namų. O taip gera susitraukus eiti ryto rasa apdengtomis gatvėmis, mindžigoti prie autobusų stotelės, o tuomet šiltai į vieną iš autobusų (Dažniausiai 62) įlipti. Tuomet mokykla. Draugai. Juokas. Rimtumas. Ir vėl tas pats autobusas, bei namai. Šaltis būna prasisklaidęs, tačiau šalikas ne pro šal.
Grįžus namo, įžengus į jaukumą, užsiplikau arbatos ir gulu su knyga ant lovos.
Ak ak.
Juk jau ruduo.
O lapų gražumas
Ir dar jausmų prabudimas. Viskas kaip pasakoj.
Kitąryt nubudus, žvelgiu pro langą, o ten-lietus. Kapt kapt į langines gražiai barbena.
"Įsileisk įsileisk" gal prašo lietus.
Ir nustoja lyti.
Viskas apsidengia rūko plėvia.
Žalias chalatas. Žalios šlepetės. Šilta, bet ne taip, kaip buvo pataluos.
Mama su garuojančia kava tyliai vaikšto po kambarius, kažką mintyse niūniuodama. Štai ir brolis prabudo. Namuose graži sumaištis. Visi pusryčiaujam, dalinamės sapnais, poto garsiai padėkojam už valgį ir keliaujam praustis. ... Palindus po dušu, įsmunku į mokyklinę uniformą, susišukuoju ir užsimetus tašę ant peties iškeliauju, prieš tai dar pabučiuodama mamą bei brolį ir palinkėdama jiems didelės sėkmės dienos bėgyje.
Ir vėl tas pats rasa klotas kelias. 62 autobusas.
Užsimerk. Nenoriu, kad matytum, kaip pridvėsę laužai tau skina kelia į rūką.
Tas paprastumas. Tas švelnumas. Taip natūralu.
...
Csss. Niekas neateina. Galime pabūti vieni.
...
Šaukiau šaukiau šaukiau...Kol užkimau, apkurtau ir apakau.
Kas aš?
Aš tai ne tu...O tu tai ne aš.
-Palik mane.
-Vieną?
-Ne...Ramybėj...
-Tai vieną...
-Ne...Laikinai, palik mane.
-Negaliu...
-Ša...
Pasaka kurią piešiau ant aprasojusio stiklo, ėmė ir išsitrynė. Liko neįskaitomos linijos, brauktos kruvinų pirštų.
Piešiu pasaką aprasojusiame stikle.
Tas prisilietimas. Toks skaudus ir minkštas, stropus ir negailestingas.
Liesti.
Kvėpuoti.
Man reikia to, ko Gyvenimas neturi. Man reikia to, ko niekaip žodžu neapsakysi.
Tyla.
Saulė ir Mėnulis viename.
Ne, ne Saulės užtemimas. Galbūt Mėnulio apšvietimas?
Garsiai atidarau duris ir užlenkiu rankenėlę. Nieko nepasakyta. Tik tyla, kuri verkia neišgirsta.
Plakanti ir srūvanti sunki
širdutė
.
Siela laisva, tik jos rankos surištos . . .