Tiksliųjų mokslų atstovai diskusijose vienas kito darbus ir pasisakymus vertina labai atsargiai. Ir dar dažnai galioja taisyklė, kad kuo stipresnis žmogus mokslo srityje, tuo labiau jis geranoriškas ir mažiau kategoriškas.

Na o humanitarai ir menininkai yra kažkoks keistas reiškinys. Kaip dalykuose, kur aiškiai nėra griežtumo, žmonės tokie kategoriški ir nepalenkiami? Ar tai kūrybos, meno žmonės, tyrėjai, neturėdami neginčijamo autoriteto, siekia jį dirbtinai apginti?

nuo čia viskas prasideda
čia viskas ir užsibaigia
niekad kitaip ir nebuvo

Labas rytas, mano nemylimas rašyke,

prisipažinsiu, niekad tavęs labai nemėgau (aišku, kiek tu gali mėgti tai, kas tavęs, rodosi, nekenčia...). Miegojau neblogai, tiesa, prabudau vidury nakties, bet čia jau kita istorija. Jaučiuosi žvalus, jau beveik pavalgiau.

Mano klausimas tau, rašyke, būtų toks:
Ar tu esi ramus, harmoningas ir tolerantiškas? O gal priešingai - pavydus, kandus ir arogantiškas? Aš nežinau, kaip matai save, rašyke, bet man rodosi, kad vis dažniau įgyji to antrojo tipo veidą. Na bet juk ne man teisti, gal tau bloga nuotaika, gal miegojai ne taip gerai, kaip aš, bet prašau ir mane kartais suprasti, na bent pasistengti... Nes dažniausiai aš šalia tavęs jaučiuosi nesuprastas. Aš suprantu, kad tu juk esi labai didinga svetainė, tačiau, prašau, bent šiek tiek mažiau arogancijos ateinantiems 2013-iems metams...

Matai, rašyke, aš maniau būsi man kaip koks šeimos narys... Žinai ten toks, kuriam gali išpasakoti, ką galvoji, kaip jautiesi, bet skaudžiai klydau. Tu elgiesi baisiau, nei mano pažįstami. Ir virš visko, kai pareiški, kad viską žinai. Kur, rašyke, pagrindas tavajam žinojimui? Tavo stabai, tokie kibernetiniai, trumpučiai ir nerimuoti, labai jau netikri atrodo, labai netvirti...

O žinai, rašyke, mūsų mokykloje yra tokia labai gera psichologė. Tikrai rekomenduoju. Ir tai visai nereiškia, kad tu psichas. Ne ne ne. Su psichologais verta pasišnekėti kiekvienam žmogui - galbūt padės atskleisti kokias užslėptas senas nuoskaudas, išsišnekėsi, pačiam pamatysi kaip palengvės.

Žodžiu, santarvės ir ramybės tau ateinantiems metams.

Tavo nemylimas Tomas.

Arsiverti poezijos skiltį ir pasirenki rūšiuoti nuo geriausių. Ir ką ten matai? Nei vieno dėmesio verto. Nei vieno rimuoto kūrinio. Net ritmuotų nedaug. Kuo moderniau, kuo įmantriau reikia šioje bendruomenėje šnekėti. Aiški tendencija. Šviežumo nedaug. Taip sunkiai braškėdami tekstai ritasi.

Man kaip ir nekliudo - vertinkit kaip norit. Tik pastebėjau, tai ir sakau. Ten tokio žodžio geriausias išvis neturėtų būti, manau. O jei ir būtų kokia viršūnėlė, tai asmeniškai nenorėčiau ten matyti jokių tendencijų.

Šernų giraitės pačiame viduryje, visai šalia Spalvotosios laukymės, augo didžiulė eglė. Ši eglė jau buvo beveik 50 metų amžiaus ir nykštukas ją vadino Didžiuoju medžiu. Ne todėl, kad medis buvo itin didelis, koks jis iš tikrųjų buvo, tačiau dėl to, kad jis buvo kažkuom ypatingas, kažkokia dvasia gaubė šį medį...

Nykštukas mėgo karstytis po medžius. Užsilipdavo, kai būdavo jam liūdna, į Didžiojo medžio pačią viršūnę ir stebėdavo tolį. Iš čia buvo matyti ir Senojo nykštuko ąžuolas ir visas lapuočių miškas, už kurio, jei gerai įsižiūrėdavai, galėdavai matyti, kaip ten, už miško, iš Žaliosios kalvos rūksta dūmai... Ir nykštukas pasijusdavo laimingas.

„ <...> ir atmink visada, kad ir kas be nutiktų, yra visų dalykų šviesioji pusė: TU VIS DAR TURI RANKAS IR KOJAS.“ Nykštukų žalioji knyga I sk. 2 d.

Seniai seniai už jūrų marių, giliai miško tankmėje, kur baigiasi spygliuočių miškas ir prasideda lapuočių, vietoje, pavadintoje Šernų giraite, mažoje landynėje gyveno nykštukas. Savo būstą jis buvo įsirengęs nedidelio ir turbūt vienintelio kalnelio Šernų giraitėje viduje. Tiesiog po kalnu gyveno. Gyveno vienas, bet buvo labai svetingas nykštukas, o vasarai atėjus jis drauge su savo aštuoniais broliais gaudydavo margaspalvius drugelius...

„Gyvenk miške, kuo toliau nuo kitų ir kuo arčiau prie savęs. Taip kartais ir kiti pas tave užsuks ir tu žinosi, kad joks kvailys nenorėtų eiti tokio varginančio kelio vien tam,  <...> kad tave panervintų ar pasityčiotų...“    Nykštukų žalioji knyga I sk. 1 d.

"Visatoje yra tik du išties vertingi dalykai: višta ir kaiušinis. Aš renkuosi kiaušinį."

Ponas Čiompis

Už du pinigus pirkite du produktus: vieną atiduokite į dešinę, kitą - už nugaros, o trečias produktas, kurio po to labai reikės.

Ponas Čiompis

Kur aš išeisiu, ateis pavasaris...