Darau klaidų rašydamas... gyvenime taip.

Jei dar nemylėjot, tai mylėkit kitąmet.

Tai kada, čia ta pasaulio pradžia?..

Visada pateka saulė, bet kartais ją užstoja debesys.

Nereikėjo ištarti mano vardo...
Nežinojau, kad tai bus paskutinis mano pasivaikščiojimas šviečiant mėnesienai, bet negalėjau neišeiti, mėnuo pats pasikvietė pasivaikščioti. Esu jau prabudęs... bet krentu.
...nereikėjo ištarti mano vardo...

Tegyvuoja skorpionai.

Kartais būna liūdna, bet blogiau, ne todėl, kad liūdna, bet, kad tuo pačiu metu esi ir niekam nereikalingas.

Per tą laiką, kai tyliai stengeisi kažką pažinti, ir pats buvai pažintas. Galbūt, net geriau negu pats sugebėjai.

Patekėjęs mėnuo apšvietė karių gretas,  spindinčios žvaigždės paryškino apnuogintų ginklų aštrumą, bet vakarų fronte nieko naujo nevyko, nebebuvo  karo. Kariai buvo keliami į rytų frontą kur karas buvo ypač aršus.
Dauguma karių galvojo ar visada svarbu būti ten, kur esi ypač reikalingas.

Daugums žmonių iš jo juokėsi - todėl, kad skrido. Šnekėjo, toks senas, o sumanė skraidyti.
Bet jis nekreipė į tai dėmesio, jis tarsi nematė žmonių, tik ėjo po pažastimi pasikišęs sparnus, kurių dalis vilkosi žeme, nes labai jau nenusakomo dydžio jų būta. Svajonę skristi jis turėjo seniai, kai dar jaunas buvo ir džiaugėsi, kad ji pagaliau išsipildė.