Mano pirštai auksinėse garbanose.
[O laumės pavandenijusiom akim ir žvaigždėtais plaukais nerimsta.]

Kosmonautų vynas.

Noriu visiškai juodų inkariukų.

Varnalėša.

Norėčiau, kad kas krintančią būtų pagavęs.

Trečiadienis.
Ai wil by bek.

Pavaikščiojau mieste, nupirkau mamai, ko prašė, pažiūrėjau berniukus breikerius, valgiau ledų, sėdėjau prie upės, užsisakėm picą, sėdėjau prie interneto.

Gyvenimas geras?

Yra viena daina, kuri mane nesuvokiamai veikia. Gal ne visa ji, bet priedainis.
Kai jis prasideda, norisi kaukt. Tarsi pajutus kažką iš ten.

http://www.youtube.com/watch?v=9LSpGxRwVXg

Aš. Noriu. Gyvent. Kaip. Žmogus.

Is that too much I'm asking for?

[ir tie Muse, jie dainuoja, jie šaukia "Apocalypse Now, PLEASE", o aš sakau taaaiiiiiip, ir kodėl man visad patinka tie, balansuojantys ant ribos, dievaži, ir ta juoda skylė, supermassiveblackhole, taip taip, juoda skylė, joje visi turėtų būt, kaip sakė J. pirmam kurse, ta nežinojimo uždanga, už kurios visi yra lygūs, bet ne komunistiniu gėrybių, o galimybių principu, o taip, mes visi taip turėtumėm būt, pamiršau tą autorių, rodos, iš r raidės jo pavardė, dievaži, taip viską pamirštu, kam tada dar mokaus, jei viską pamirštu, kam gali būt naudinga tokia būsima darbuotoja, dievaži, aš sugebu tik žiopsot į senovinius pastatus ir galėtis savęs, dievaži, man skauda gerklę, geriu antibiotikus ir gailiuosi savęs, draugų dar nesusiradau, ir man gaila savęs, nes taiiip apgailėtina, taip, supermassiveblackhole]

Stop. Doing. It.

Kai sako pasiilgstu, nors dar niekas nesakė. Kai noriu sakyti tai tam ir tai, kai iš tikrųjų žadėti susitikimai ir gražūs žodžiai- tik rūkas.

Bet nesako.

2 dienos.

Nes taip ir turi būt.
Taip ir turi būt???

Suvokimas išvažiuojant, kad neita palei Nerį skriejant ledo lytims, kad dar neįkopta į Trijų Kryžių kalną, kad dar tiek tike nepamatyta, nepadaryta, nors žadėta.


O aš noriu nufotografuoti žiemą. Ir save. Išbalusią, kraujo lūpom ir mėlynom akim.

Nežinau, kodėl visad, atėjus žiemai ir speigams, išgirstu savyje kaukiant šimtus vilkų.

Prarasto. Speigų užšaldyto, bet kažkuo tyro, nepaliesto ir be galo trapiai gražaus.