****************
Pajėgti atleisti dažnai yra daug sunkiau, nei likti nusiminus, pykti, sielvartauti ar jaustis auka. Taip yra, kadangi atleidimas yra savotiška mirtis. Atleisti ir atsikratyti nemalonių jausmų, kurių laikomės įsitvėrę jau kone visą savo gyvenimą, mums reiškia, kad numarinsime tam tikrą asmenybės dalį, kuri yra sava ir priprasta. Turėtume pajėgti pasakyti sau: "Dabar jau nebesu tas asmuo, kuris buvau, ir tu jau nebesi tas asmuo, kuris buvai". Atrasdami savyje atlaidumą, pasidovanojame galimybę ir būdą atgimti.
      ----- pagal Sharon Salzberg
****************

Pirmiausia privalai savęs paklausti: „Kas esu? Koks mano gyvenimo tikslas?“ Jeigu atsakysi vien tik žodžiais, vadinasi, tiktai mąstysi. Galbūt sakysi: „Aš esu gydytojas“. Bet jei priiminėji pacientą ir galvoji, kad esi geras gydytojas, tai negali pajusti savo paciento aplinkybių – tave pančioja mąstymas. Mąstymas tėra supratimas: gulint ligoninėje pamatai, kad galvojimu niekaip negali išsigydyti. Kas tada? Jei nežinai, privalai tik žengti tiesiai: nežinau.

Nežinantis protas „išjungia“ mąstymą; jį turime tada, kai mąstymas yra dar neprasidėjęs. Kol mąstymas dar neprasidėjęs, nėra nei gydytojo, nei paciento; o taip pat nėra nei Dievo, nei Budos, nei „aš“, nei žodžių, išvis – nieko. Tą mirksnį tu susivieniji su visata. Jį vadiname nieko-protu arba pradžių pradžia. Kai kurie žmonės jį vadina Dievu, ar visuotine galia, ar palaima, ar užgęsimu. Tačiau čia tik mokymo žodžiai, o nieko-protas yra dar neatsiradus žodžiams.

Dzenas – tai nieko-proto atradimas ir įsisavinto nieko-proto naudojimas pasaulio labui. Kaip gi jį naudoti? Paversk nieko-protą didžiosios-meilės-protu. Nieko-protas niekada neatsiranda ir nepranyksta. Jeigu teisingai medituosi, tavasis nieko-protas pasidarys tvirtas ir imsi aiškiai suvokti savąsias aplinkybes! Ką matai, girdi, uodi, ragauji ir lieti – visa yra tiesa, be jokio mąstymo! Protas pasidaro kaip veidrodis. Ir kiekvieną mirksnį, vieną po kito, gali išlaikyti savo teisingas aplinkybes. Jei gydytojas, užsiimdamas savo pacientais, atmes savo aš-mano-man protą ir susivienys su jais, tada tikrai galės jiems pagelbėti. O kai tas pats gydytojas, parėjęs namo ir būdamas su savo šeima, išlaikys 100-procentinį tėvystės protą, tada jis aiškiai suvoks, kas geriausiai tinka jo vaikams. Štai taip. Stūksantis kalnas nejuda. Balti debesys plaukia tai šen, tai ten.

Dzeno meistras Seung Sahnas

Dzene naudojama keletas paprastų formalios saviugdos ir meditavimo metodų, kurie padeda sekėjui susitelkti į pagrindinį klausimą: "Kas esu?". Nors šitas klausimas atrodo nekonkretus, per amžius dzene buvo surastos praktiškos ir aiškiai apibrėžtos artėjimo prie atsakymo priemonės. Meditacija, bendruomeninė veikla ir sekėjo pokalbiai su mokytojais yra priimti visose dzeno tradicijose. Jei dzene galima surasti tikėjimo grūdą, tai bus tikėjimas, jog tvirta koncentracija į klausimą apie savąją prigimtį gali suteikti aiškumo ir energingumo kasdieniam gyvenimui. Juk dzenas nesibaigia vienu izoliuotu "Aš", jis apima ištisą tikrovės pasaulį.

Šaltas pavasaris skatina elgtis šaltai. Be sumaišties, vadinasi, o ne be įkarščio. Nes "prieš vėją nepapūsi", kiek bemaištautum. Man taip rodosi.

... neišvengiamai išaušta viena diena, kuri yra tokia pat kaip kitos ir nežada nieko bloga. Tokia pat neskubri, gal saulėta, gal kiek apniukusi. Tačiau joje tvyro kažkokia bjaurasties nuojauta. Kažkoks būsimo dirgesio akstinas. Nuo jo neišsisuksi. Kiek gudrautum, jis vis tiek nutempia iki subjurimo, iki barnio, iki silevarto... Norėčiau, kad taip nebūtų. Ar galiu turėti valios, kad ta diena būtų kitokia? Jei ši bus kitokia, matyt, reikėktų sulaikyti užtvenktą blogmą? Ar pakaktų jėgų?

Laisvė yra gražus dalykas. Toks... laisvas!

Gabrielis Garcia Marquezas neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos – limfos vėžys. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams. Štai tas jaudinantis laiškas.

Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.

Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.

Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti*  poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato* * daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.

Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.

Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.

Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.

Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.

Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

* Carlos Benedetti (1920) – Urugvajaus rašytojas.

** Joan Manuel Serrat – šiuolaikinis Katalonijos bardas, autorinių dainų atlikėjas.

Argi tai čia pavasaris? Va mano jaunystėje tai būdavo pavasariai! O čia... Nebegeriu, nelakstau, net neberūkau. Ir dar jie kviečia mane į jubiliejaus vakarėlį! Klai - ku - ma - a - a aa... niūrių kapų. O jie kviečia mane, kaip Gyvą žmogų! Svetima man visa tai. Sukirmiję ir svetima. Domėkis įdėmiai, Dėma, dėmėkis ir įsidėmėk: Tatai Tu Esi.

"Бездарен не тот, кто не умеет писать повестей, а тот, кто их пишет и не умеет скрыть этого".

Антон Павлович Чехов, рассказ  "Ионыч", 1898.

Lietuviškai būtų maždaug taip:
Negabus yra ne tas, kas nemoka rašyti apysakų, o tas, kas jas rašo ir nemoka to nuslėpti.