Išeinu atostogų,pailsėti nuo visų,,,važiuosiu į kaimą atsigerti tyro oro,vaikštinėti žalia žole....sėdėti per naktį sode ir spoksoti į žvaigždes,,,sudie,,,

Turbūt šis rytas nesiskiria nuo kitų.Kaip visada pramigau į darbą(tai jau tapo tradicija),paskubomis nusipraususi,net nespėjusi atsigerti kawos jau bėgu siaura Klaipėdos gatve.Saulė šildo nugara,galvoje atėjusios dienos planai,ką padariau,ką dar reikia padaryti,ko(deja)nepadariau...darbe kvepiančios rytinės kawos doze,akiniai ant nosies galo,telefonas prie ausies(kažką ikyriai aiškina),mėlinas monitorius su begalėm skaičių....mano diena prasidėjo....

Visiškas chaosas,
nesuvokimas ko noriu ir
kaip reikia,apsoliuti minčių degradacija,
tiek daug padaryti reikia,
bet sėdžiu rankas sudėjus,
visiškas abejingumas aplinkai,žmonėm
apskritai pasauliui....

suskilo mano delnuose laikas,neklijuosiu,,,visgi nusprendžiau palikti kaip yra,neklijuoti,netaisyti,tiesiog palikti.
per daug cukraus,per gaug medaus,,,per saldu mano burnoje norisi užsigerti rūgštimi.Kuri išdegins skylę mano viduje,bet aš netaisysiu,neklijuosiu,tegul būna.Gal kas nors apsigyvens tuščioje ertmėje.
Žmogus,man rūpi tik Žmogus ne tik iš gražios pusės,kuris myli,kuris kenčia,kuris kviepuoja,sapnuoja,mylisi ar nekenčia,,,man rūpi ir tas kuris tapo kažkieno auka,gal net pats savo,,,kurį randa ant minkštų miško samanų,,,tik deje,nesiilsinti po ilgos kelionės,,,,tas kuris nebepasakys ką TADA jautė,žmogus kurio lūpos ne vaiskios ir saldžios,o sustingę ir apsipylę pilkumu.....

Rytas kaip ir visi,,sunki galva,akys klaidžiojančios po tuščią kambarį,pramiegojau į darbą...ne pirmas(ir tikrai ne paskutinis)kartas.Susuvėlę plaukai,aišku nespėsiu nei kavos atsigerti,,tiek to ofise išgersiu....Skubu gatve,tvanku,žmonės skersi žiūri,nenoriu jų matyti,nenoriu matyti susiraukusio dangaus,nenoriu girdėti telefono įkiraus zvimbimo,klaviatūros paukšėjimo ir tų idiotiškų lenetelių monitoriuje....
Noriu atsidurti negyvenamoje saloje su žmogumi,vienu žmogumi,kuris įsiveržė į mano gyvenimą ir tarsi viesulas viską sujaukęs prapuolė...keikių jį už tai ,bet negaliu liautis mylėjusi...
likimas,nekenčiu jo,bet ir nenoriu nieko keisti...belieka kantriai laukti,,,,
po galais eina visi šik...t,nei matyti nei girdėti...
galiu tik sedėti prie kompo ir rašyti jam eiles,idiotiškas,banalias meilės eiles....nafig man jų reikia,,iš viso nafig man viso šito reikia...juk turi nors kartą žmogus pasiusti,pašėlti,šaikti ,rėkti,verkti.....juk turi nors kartais....

rytas norėjo mane švelniai pažadinti kutendamas nosies galiuką saulės spinduliais,bet atėjo su siaubingu triukšmu,mašinos signalizacijos cypimu ir
pagiringo kaimyno "rytinėmis arijomis".
Rytas atsiprašė,bet diena nebeatrodė tokia žavinga kaip norėtųsį.

* * *"Švelniais pūkeliais krinta snaigės"* * *

Būna dienų lyg tyčia

kitą kartą kai leisis saulė
ir plonučiais, trsi voro šilkas,spinduliais
kutens žemei padus,aš prabilsiu...

,,,kai aš nusijuoksiu - pravirks dangus tūkstančiais žvaigždžių"