Rytas kaip ir visi,,sunki galva,akys klaidžiojančios po tuščią kambarį,pramiegojau į darbą...ne pirmas(ir tikrai ne paskutinis)kartas.Susuvėlę plaukai,aišku nespėsiu nei kavos atsigerti,,tiek to ofise išgersiu....Skubu gatve,tvanku,žmonės skersi žiūri,nenoriu jų matyti,nenoriu matyti susiraukusio dangaus,nenoriu girdėti telefono įkiraus zvimbimo,klaviatūros paukšėjimo ir tų idiotiškų lenetelių monitoriuje....
Noriu atsidurti negyvenamoje saloje su žmogumi,vienu žmogumi,kuris įsiveržė į mano gyvenimą ir tarsi viesulas viską sujaukęs prapuolė...keikių jį už tai ,bet negaliu liautis mylėjusi...
likimas,nekenčiu jo,bet ir nenoriu nieko keisti...belieka kantriai laukti,,,,
po galais eina visi šik...t,nei matyti nei girdėti...
galiu tik sedėti prie kompo ir rašyti jam eiles,idiotiškas,banalias meilės eiles....nafig man jų reikia,,iš viso nafig man viso šito reikia...juk turi nors kartą žmogus pasiusti,pašėlti,šaikti ,rėkti,verkti.....juk turi nors kartais....