Her skin is like velvet
Her face cut from stone
Her eyes when she's smiling
Will never reach home
But hear how she sings

Her touch would be tender
Her lips would be warm
But when we're together
I'm always alone
But hear how she sings
But hear how she sings
Hear how she sings

Her skin is like velvet
So I went to her home
Her place like a palace
With things you can't own
Her skin is like velvet
And hear how she sings
Hear how she sings...

vėl šlamštas.
kokie mano gyvenimo kontrastai...

Viskas puikiai,
depresyvumas - laikinas blogis
:)

Pradėjau kelt per didelius reikalavimus aplinkiniams. gal dėl to netenku... ar verta sustot, kažką keist? kas geriau?...
Tik sunku sau atsakyt.
dar apsimest, kad man pakeliui, ir visus lydėt juodžiausią naktį? užleist dukterėčią į didelę lovą, o pačiai vėl miegot ant mažo foteliuko prie pc? ar jaudintis kaskart, kai brolis vyksta į Rusiją, nemiegot pusę nakties? pamiršt savo darbus, bet kitų - ne? vaidint, jog nepykstu, kai mane pamiršta?
Prašyčiau man atleist, bet Linga šioj vietoj leido sau graudžiai apsiverkt, apgraužta nuoskaudų širdim jau trečią kartą šiąnakt bandys užmigt, tepadeda jai visi Šventieji.

nesakau,
kad yra blogai, kai patenki į liūtį.
    po truputį jaučiasi
miniatiūriniai pavydo traukuliukai.
    bet pasiilgau jų.
nesakau, kad blogai žavėtis. pamatyt nebūtina. vaizdiniai.
    naudingos jausminės atostogos, kurios padeda susivokt savy.

Jau lygiai meteliai, kai bandau čia kažką keverzot...
Mokslai baigėsi, gana sėkmingai, vasaros atostogos nusimato neprastos.
Gražu, idiliška, gal tik vienatvė kiek trukdo. Bet, ačiū Dievui, ji greit baigsis, kai visi partrauks iš gamtų... O kitą kartą ir aš suspėsiu kartu.

Kai surasiu gyvenimo prasmę, pranešiu.
Registruotu, ne bet kokiu, laišku.
Tik neaišku, kam...

Pasimečiau kaip plastmasinis butelys, Nemunu plaukiantis.

reik ir už save pakovot.