Tokie tolimi, bet šilti, o netgi maloniai vėsūs pavakariai. Tokiu metu -tai, tikriausiai, mieliausia paros dalis. Tavo žinučių tonas man mielas, tik tas "viską pamiršti", psichoanalitiškai skaitant, kelia šiurpą, dar dažniau nerimą. Tame būste dabar didelė studija - mano lapų, darbų ir bandymų asambliažinė instaliacija ar tai komunikacinis koliažas. Kiekvieną dieną rūkau prie to lango ir jaučiuosi, kad viskas  mane seniai paliko. Tremtyje? O ir dirbu, nežinia kam tai, nepagrįstai daug. Visos tos nuojautos akivaizdžiai liudija - man reikia tavęs. Vienintelis dalykas, kuris ryškiai paguodžia ir džiugina - tai, kad, tikiu, greit tai įvyks. Įsitikinsim - ar tikrai "Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai" yra geriausia Kanto interpretacija.

vakar maciau didele balta drobule, ne, napamaniau, kad joje kada buvo isuktas koks nors dievazmogis, juk, tiesa sakant, nebuvo ji tokia jau balta ir, pagaliau, joje smulkiai pribarstyta juodavo  brandziu kolumbietisku kavos pupeliu...
ankstu pirmo sniego ryta gerdamas balinta kava pagalvojau- juk tai misle, misle ir stebuklas.

visą pavakarę miestą skalbia lietus...
surinksiu jį visą ir išsiųsiu tau gimtadieniop rudeny dovanų...
tik kaip į tai pažiūrės paštininkai...
ech, sakysiu jiems, juk postmodernas- tai paštu išsiuntinėtas modernizmas, kas žino, gal tai pakels jiems nuotaiką...

shi rudeni viskas pasikeis, pats skaiciau...

aukshtame ir sauletam autobuse iriuosi krashtovaizdziu girliandu keliu,o  akyse ishsirpsta geguzes zalumos