Įdomu, ką geriau atsimena numirėlių pažįstami: jų gimimo ar mirties dieną...bet koks skirtumas, tos pačios žvakutės, tik mirus jų skaičius kasmet mažėja...kol nebelieka nei vienos, o tada ateina laikas gimti. ech, gerai, kad bent vyno iš prancūzijos atvežė...tingiu plaukti, lieka skandintis...gyvenime.

melas parodė savo veidą
kokios gražios jo akys
aš pasiskolinau skausmo kaukę
jis pasiklydo liūdesio gatvėje

vakar teko sudalyvauti kasimosi
po smegenis terapijoje...šiandien
pasigedau kelių varžtų, bet
nesvarbu - susikaliau vinimis.
tie pokalbiai laiptinėse, užtrunkantys
pusę nakties, besaikis rūkymas ir
bandymas neišprotėti tampa
mano nuolatiniais palydovais.
po to negali užmigti likusią nakties
dalį - bandai suprati, kur mano smegenys,
o kur tų, kurie su tokiu malonumu
mane vaišino savosiomis. užspringau.
kokia palaima, kad mano skrandis skylėtas.
vis dėlto nesigailiu, kad vaikystėje
mane girdydavo sieros rūgštimi.
jei dar būtų išdūrę akis - galėčiau džiaugtis
egzistencijos pilnatve, o dabar einu
tęsti galvos daužymo į sieną varžybų.
galva vis tiek ne mano...tik niekaip negaliu
prisiminti, kas ją paliko. koks gi skirtumas,
argi mažai pasaulyje pamestų galvų, o šita
siena čia stovi per ilgai...