vakar teko sudalyvauti kasimosi
po smegenis terapijoje...šiandien
pasigedau kelių varžtų, bet
nesvarbu - susikaliau vinimis.
tie pokalbiai laiptinėse, užtrunkantys
pusę nakties, besaikis rūkymas ir
bandymas neišprotėti tampa
mano nuolatiniais palydovais.
po to negali užmigti likusią nakties
dalį - bandai suprati, kur mano smegenys,
o kur tų, kurie su tokiu malonumu
mane vaišino savosiomis. užspringau.
kokia palaima, kad mano skrandis skylėtas.
vis dėlto nesigailiu, kad vaikystėje
mane girdydavo sieros rūgštimi.
jei dar būtų išdūrę akis - galėčiau džiaugtis
egzistencijos pilnatve, o dabar einu
tęsti galvos daužymo į sieną varžybų.
galva vis tiek ne mano...tik niekaip negaliu
prisiminti, kas ją paliko. koks gi skirtumas,
argi mažai pasaulyje pamestų galvų, o šita
siena čia stovi per ilgai...