Pasiekiu stala ir uzlipu ant jo..

kokios vėsios vasaros naktys..kokios nykios naktinės gatvės, su atlapa išvarvėjusia širdim .. kokios blausios žibintų šviesos .. ir tik lietus lietus - purvinas lietus ..vėjas kutena nosį

ir nereikia jokių haliucinacijų ...

..as pati sau, kaip dievas .....

.....

Nekiančiu.....nekiančiu žmonių.....nekiančiu gyvenimo......nemyliu skausmo....

...apnuogintos aistros.......

.......palaidokim....besileidžianti saulė dažo ryškiau ir ryškiau nuvytusiu žolynų laukus........

....neištarti žodžiai taip skaudina širdį......geriau tūkstantį kartų išgirsti nei iš lėto numirti tyloj.......kur ...kur pradingai ...kiekviena vakara šliaužioju snūduriuojančiom gatvėm tikėdamasi rasti tave.......
.......nerasiu.......neieškosiu....numirsiu apsigaubusi savo egoizmu.. be tikslo...bet zinok kad mylėjau...vaikiška banalia meile.........ir nepyk jei netyčia numirsiu tavy.....

....nusiaunu batus ir išeinu....šiltas, nekalto ėriuko kraujas teka nagais....viskas tik tau....atiduoju užsibuvusį laiką į tavo rankas......kad užspringtum nedėkingas pasaulio valdove....