Kas už Vlado Kalvaičio novelių romaną, apdovanotą Žemaitės ir Dovydėno premijomis, galite pabalsuoti čia:

http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-926271 093

"Yra žmonių, kurie niekada neklysta todėl, kad jų niekada nevargina jokios protingos mintys."
(J.W.Goethe)

"Menininkas priklauso savo laikui, gyvena jo teisėmis ir įpročiais; laikosi jo pažiūrų ir sampratos." (G.F.Hegelis)

Tokia tyla... lyg begalybė...

Laiko žiedadulkes renka ilgesys...

Kiekviena pabaiga turi pradžią...

Visa, kas turi pradžią, turi ir pabaigą...

Būtis kinta čia ir dabar. Žodžiai bejėgiai tą kismą tiksliai įvardinti.

Dievui kalba nereikalinga (tarti, kad Dievas kalba, – didžiausia šventvagystė, nes Dievas būtų nužemintas iki pačios netobuliausios,
mirtingos ir stokojančios būtybės lygmens), Dievas nekalba, negali, nenori kalbėti ir nemoka kalbos, todėl jos negali išmokyti ir
žmogaus. Belieka tarti, kad bent jau kasdienė kalba atsiranda iš kažkokio kito – nedieviško – kol kas mįslingo šaltinio. Žinoma, esama dar vieno mums, „postmoderno“, t. y. katastrofiško kalbos pertekliaus, situacijoje gyvenantiems žmonėms, akivaizdaus kalbos šaltinio: tai pati kalba, sugebanti labai sėkmingai daugintis
generatio equivoca būdu, panašiai kaip infuzorijos. (A šliogeris)

„Laimės kliūčių pavertimas laimės sąlygomis reiškia savo visuotinumo, savo amžinumo ir savo asmeniškumo paneigimą.“ (A. Maceina)