Jaučiuosi blogai. Neaiškios mintys mane kankina. Nieko gero nelaukiu. Bet geriau nieko nesitikėti. Antropologija irgi dalykas įdomus.

Sapnavau Varnos mirtį. Buvau pakviestas į laidotuves, tiksliau į atsisveikinimą (ar kaip jis) bažnyčioje. Pirmiau reikėjo rast ją ir per miestą trankytis autobusu. Bažnyčią pasiekiau paskutinis – ten jau sėdėjo mano buvusi klasė ir visi mokyklos mokytojai.

kai buvau mažas
tyčia kartą šlapinausi prieš
žemus langus
senos puskvaišės mokytojos
kuri turėjo
apkiautusią ožką Bertą
nešiojo didelius vyriškus
pusbačius ir sudėvėtą maldaknygę
ir prakeikdavo purvinus
vaikiščius
didžiausioms pragaro kančioms
– tėvas sakė kad būsiu
nedoras
– nebūsiu

walking
in the evening
along the banks
of the creek, as the sky is lighted by the glow
from the hothouses, farther on the dump, the street,
the pond, the hospital, farther still garages
and the dried tops of pine trees

here in the spring
a nurse was raped as she walked
to work one morning
and here, on this bridge,
you were beaten, kicked
by three men, healthy, uncomplicated, laughing
(it was on some holiday)

then we looked in all
the ditches for your glasses, shining our lights
into the shallow water, but could find
nothing: no frames, no lenses, not a single
face or significant mark

only muck, only pieces of things, discarded toys
a glove
and your large black beret
which we I pulled from the water

(Nijolė Miliauskaitė)

Mano ego Jūsų nepripažįsta

Trijų iksų Maximoje sutikau savo gyvenimo Žmogų

Rasos riedėjo jos veideliais,
O kadagio šakelė rinko lašelius.

Sugrįžau po ilgos pertraukos. O dabar mokysiuosi istoriją - taprukaris. Įdomu.

Wintertime
And the living is easy.
Dogs are jumping
When cats are so high.

Mano nikas:

All rights reserved to ONE.LT