zodziu daug ivairiu isgalvojome mes kad nereiktu mastyti kvailai??

BET

bet šis pasaulis per daug jau liūdnas
kad aš galėčiau šypsotis gražiai
tik šis pasaulis per daug jau piktas
kad aš galėčiau prajuokint tave

mano gyvenimo erdvės aplenkia
industrinio liūdesio miestus
bet kartais kai įvykių eigai pakeisti
tereikia tik meilės aš trokštu ištrūkti į laisvę

raudonos spalvos atskiedžia juodą
pasaulio tvanas ir amžinoji šviesa
ar tu sapnuoji tai kartais naktį
ar tu jauti tai giliai viduje

tu kartais klausi kodėl aš keistas
kodėl aš noriu kažko daugiau
ir mano žodžiai nereiškia nieko
jei tavo akys užmerktos man

ŽODŽIŲ REIKŠMĖ

    auksas tai tavo tikslai
    miestas laukinių namai
    žvaigždės pasauliai kiti
    norai tai ką jauti

    mirti tai gimti kitur
    kristi tai kilti žemyn
    meilė tai tavo kančia
    niekas visa kas čia

    laisvė tu jos nejutai
    paukščiai tai laisvės vaikai
    himnai tai masių daina
    melas tai tavo tiesa

    bereikšmių žodžių reikšmė

AMŽINAS JUDESYS

    mes kilsime vis aukštyn
    į juodą žvaigždėtą dangų
    tik paukščiai ten mus pasieks
    mes klyksime jų balsais

    mes mosime sparnais
    tai bus mūsų stiprios rankos
    mes skrisime aukštyn
    kol debesys pasibaigs

    aš pamenu kaip kadais
    visi mes į žemę kritom
    mes nebetikėjom tuo
    kad kilsime vėl aukštyn

    kaip bangos vandenyje
    kaip rytas pakeitęs naktį
    mes judam aukštyn žemyn
    tai amžinas judesys

Kažkur ragautas jausmas
Nakties pagautas skausmas
Neapkabintas kūnas tyras
Ir pirštas virpinantis lyras

Mirtis bepročio laisvėn pamesta
Lūpoje ašaros druska paliesta
Violetas dangaus begalybės
Ir vanilinės dykumos platybės

Iš aukšto žiūrintis nakties valdovas
Jūros bangose paskendęs povas
Tuščias taškas dangaus platybei
Ir kūdikis žaidžiantis tuštybej

žaliomis pluksnomis apaugusi gyvatė
Horizonte žydros akys vos ją matė
Paskutinės mano parašytos eilės
Nes egzistavimas jau baigės

Beprotybės pirštais glamonėjimas kūnas
Vėl bus tarp beprotnamio sienų įgrūstas
Ar aplankysi mane begalybej?..
Ar pasiduosi savajai tuštybei

Nes kas rytą aš šauksiuosi skausmo
Kad neuždusčiau nuo nebūties jausmo
Žinau jau paukščiai vaikščioja žame
žinau ateis jie šįryt ir pas mane....

Klaidelių privėlėi, turbūt kažkur skubėjai.
Iki "Paskutinės mano parašytos eilės" mano galva truputi trūksta sąsajų.  Tiesa, nežinau, gal autoriaus taip sumanyta- juk paskutinės egzistavimo eilės.
O čia ateičiai:
"Poetas rimuoja ne frazes, o ypatingu būdu mąsto apie žmogaus ir visuomenės dalykus, kuriuos poetinės priemonės susieja su dvasine kultūra, suteikia jiems naują reikšmę." /J.Marcinkevičius/
Giriu už pastangas rimuoti.

balandis - bepročių menuo..:DD

perdažiau kambary violtiškai..:) tiesiog muliu šitą atspalvį.. o tu?

nesa mane toli ju balsai.. mamutas..

ar as savo kelyje?..?