Tu, lietui lyjant, tyliai pravirksti, –
ir kregždės sukrebžda pastogėje virš lango...
Tie krūpčiojimai – ramūs, nepikti,
ir darosi nuo tavo verksmo lengva.

Be priežasties verki labiau vis ir labiau,
gal ką suvokus – amžina ir aukšta...
Taip nesulaikomai verki, kod net bijau
lyg kokią laimę tavyje užgniaužti.

Esu užnuodyta!

Jau pykina nuo tokios laimės, kuri tęsiasi ir tęsiasi, kai tuo tarpu iš tikrųjų ji tėra akimirka, o mus nori padaryti laimingus be perstojo. Ačiū už tokį rūpestį.

nieks niekada negalės ateiti / ir atimti iš manęs nesėkmės

(„jie pravėrė lūpas bučiniui / ir užpūtė vienas kitą“,

galiausiai
      jie ateina pas tave
      ir prisipažįsta jog nuolat
      šaukė tave vardu
      kad prisiviliotų
      per plyšį krūtinėje
      siurbtų tave pro šiaudelį
      voginėtų dienų prasmes

postmodernizmas

traukinių bildėjimas sutampa su mirusiųjų pasaulio vibracijomis, visas pasaulis vibruoja pagal anapilio muziką

bet vis tiek: mano trintukas prieš jūsų tikrovę.

Betgi kalbėk, kritike, mums apie poeziją, arčiau reikalo, pirmyn. O poezija, mielieji skaitytojai, yra tokia: mano trintukas prieš jūsų tikrovę