mmmmmmmmmmmmm :((((

ko čia žiūri? :(

aš ne Živilė Kropaitė, jei ką. ir literatūrmeny manęs nebuvo.

Melas
1.
Jam įsakė nušauti žmogų.
Šautuvas blizgėjo išteptas alyva.
Pasmerktojo galva blizgėjo prakaito lašais.
Jis nutaikė į pasmerktojo galvą.
Juodu skyrė erdvė, ir staiga, erdvėje sumirgėjo balandis.
Jis iššovė, ir balandis persigandęs nuskrido,
mojuodamas sparnais, baltais kaip mirtinai
išgąsdintas žmogus, kurį jis nušovė.
Smilgos šiureno lengvo vėjo liečiamos.
Aš noriu valgyti , tarė jis.
Tai buvo melas.
Jis melavo, kol numirė.

2.
Jis prabudo naktį, ir vienintelė šviesa buvo
fosforinis rankinio laikrodžio rodyklės ir skaitmenys.
Tada jis surado cigaretę.
Degtukai gulėjo kitame kambaryje, ir durys buvo uždarytos.
Jis nepajėgė atsikelti.
Jis matė fosforinę galvą, kuri žiopčiojo įstatytais
dantimis, jis matė guminius smegenis.
Kitą rytą, eidamas į darbą, jis niūniavo seną valsą.
Degtukai, degtukai, degtukai...
Keletas praeivių atsigrįžo.
Jų tarpe ir jauna mergaitė mėlynom akim.
Ji sirgo nepagydomu plaučiu vėžiu.
Netrukus ją nuvežė į ligoninę.

3.
Jis spustelėjo rankeną, ir durys prasivėrė.
Ir už durų buvo kitos durys.
Jis spustelėjo rankeną, ir kitos durys prasivėrė.
Šitaip jis atidarė šimtą dvidešimt keturias duris.
Tada jis pavargo ir sukrito.
Už šimtas dvidešimt ketvirtųjų durų yra sodas,
jame ką tik išskleidė rožės - galvojo jis,
snaudulingai mirdamas.
Už durų buvo durys.




A.Škėma

kodėl šunys taip manęs nemėgsta? nū, kaip sau nori jie. aš tada irgi jų nemėgstu. prisiprašė.

neprivertė. o jie man pavydi uždarumo.

tik dabar, po keletos metų, aš sužinojau, jog mano gėlė, lietui lyjant, "verkia". ir dar - ji neša nelaimes. šauni gėlė, vis dėlto :( ką man su ja daryti?

Aš norėčiau, kad senyva moteris ateitų pas mane ir tartų:
O vargšeli, man taip tavęs gaila.
Tada dingtų tarp molinių kapinių paminklų.
Man būtų lengviau, ir aš daug sau, ir aš daug kitiems - atleisčiau.
Dabar - - -
Neapkenčiu autobusų ir drėgnų vairuotojų rankų.
Pagarbinusių save poetų, žvairomis akimis sausoje eilutėje harmonijos ieškant.
Moterų, kurių akių baltymai stena: jos jau seniai įsivaidino, kaip reikia mylėti.
Drabužio dvokimo keliaujančių požemiais.
Nudažytųjų, kurie spokso į batų kainas vitrinose.
Gyvenimo: kodėl nemoku jo atsisakyti?
Savo artimųjų: jie sako, esu nevykęs benkartas, nes to noriu.
Jie teisūs: noriu ir būsiu nevykęs benkartas; šitokį save sutvėriau, šitokį mane sutvėrė.
Bet jeigu - - -
Nepažįstama ir senyva moteris paglostytų mano plaukus, jeigu ji tartų:
O vargšeli, man tavęs gaila , tikiu, pranykčiau tarp molinių kapinių paminklų.

A.Škėma

laukaitiška diena, todėl ir pasiklausysiu jo kompakto. gero.
:)

buvo taip negera. va, pasisveikinau su kai kuriais ir palengvėjo. O jūs geri?