Aš norėčiau, kad senyva moteris ateitų pas mane ir tartų:
O vargšeli, man taip tavęs gaila.
Tada dingtų tarp molinių kapinių paminklų.
Man būtų lengviau, ir aš daug sau, ir aš daug kitiems - atleisčiau.
Dabar - - -
Neapkenčiu autobusų ir drėgnų vairuotojų rankų.
Pagarbinusių save poetų, žvairomis akimis sausoje eilutėje harmonijos ieškant.
Moterų, kurių akių baltymai stena: jos jau seniai įsivaidino, kaip reikia mylėti.
Drabužio dvokimo keliaujančių požemiais.
Nudažytųjų, kurie spokso į batų kainas vitrinose.
Gyvenimo: kodėl nemoku jo atsisakyti?
Savo artimųjų: jie sako, esu nevykęs benkartas, nes to noriu.
Jie teisūs: noriu ir būsiu nevykęs benkartas; šitokį save sutvėriau, šitokį mane sutvėrė.
Bet jeigu - - -
Nepažįstama ir senyva moteris paglostytų mano plaukus, jeigu ji tartų:
O vargšeli, man tavęs gaila , tikiu, pranykčiau tarp molinių kapinių paminklų.

A.Škėma