Upė, braškės, žiema ir naktis

Paveikslas lyg ir susilipdė. Kai kas padėjo jį sulipdyt ;)

Dabar klausau (jau nebeegzistuojančios [o gaila] grupės???) "Upė". Yra tokia daina "Braškės". Ir tokie žodžiai:

"Jau baigėsi ta valanda,
kai niekas nebeklausia kelio,
kai aš žinojau mintinai,
visus žodžius, vaikeli,

kai tavo tėvą
nukryžiavo sumaišę su Dievu,
o jis, begėdis,
prisikėlė po trijų dienų,

kai traktorių per kiemą
pravažiavo kaip per sielą,
gal mirtimi, o gal alum
prasmirdęs dėdė Algis.

Aš prisiekiau
visais bažnyčios kaminais ir sienom,
tave mylėt,
kol vabalai suvalgys.

Jau baigėsi melodijos
ir žodžiai gražūs,
kuriuos kadais krauju
ant sniego rašėm.

Ištirpo sniegas
ir pavasaris atėjo žalias
ir tuoj į kiemą pasipils
bobutės su didžiausiom tašėm.

Dabar net nežinau,
ko klausti - viskas aišku:
aš jau žinau, kas man
pasaulyje brangiausi.

Aš prisiskinsiu pilną saują
braškių,
bet nei vienos nevalgysiu,
visas jas tau atnešiu."


Iš tiesų reikėtų ne skaityti, o klausyti šitos dainos.
Tegu nesupyksta teksto autorius (nežinau, kas jis), kad neteisingai sudėjau skyrybos ženklus, perskyriau eilutes ir padalinau į posmus.

... reikia man tokių naktų... Vienatvės ir kūrybos naktų. Po poros dienų įdėsiu naują kūrinį (jei pasirodys to vertas). Iš karto parašiusi niekada nededu.

Žiema ir naktis kartu iš tiesų turi žavesio.