Tremtinio interviu

5. Ar laikėtės tremtyje lietuvių tradicijų ir papročių?

Rizikuodamas gyvybe, tėvas nusivežė į Sibirą lietuvišką vėliavą. Aleksejevkos kaime buvo kita tremtinių šeima – latvių, su kuria artimiausiai bendravome. Pamenu ir Kūčias, ir Kalėdas, ir Velykas, kai tėvai giedodavo tyliai, degė žvakės, buvo vėliava, ir viskas dvelkė šventu paslaptingumu. Vėliavos spalvas išmokau dar vaikystėje, ir tremtyje jos įgavo šventumo prasmę. Todėl najauku, kai universiteto studentas negali jų išvardinti, ir baisu, kai jos spalvomis nušviečiamas žmogaus sunaikinimo kelias. Ten išmokau lietuviškai melstis, pasiruošiau pirmajai komunijai.

Meilė Tėvynei tremtyje visada stipresnė ir šventesnė, ritualai įgauna šventumo prasmę, pats jautiesi kitoks, ypatingas, atsiranda pasididžiavimas ir pagarba  tėvams.  Esu įsitikinusi, nė vienas tremtį išgyvenęs lietuvis neplanavo grįžęs užsiimti nusikalstamą veika, beje, ne tokias šeimas ir išvežė. Deja, iš grįžusiųjų daug kas nusivylė tėvyne, ir pažįstu šeimas, kurios vėl išvažiavo iš Lietuvos.

Įdomus fenomenas – rusai perėmė dalį mūsų kultūros, gerbė mūsų šeimą. Šventėse visada prašydavo mano tėvų padainuoti, pagiedoti, atidžiai klausėsi, graudenosi. Klausinėdavo apie Lietuvą, ir, kadangi daug kas patyrė stalinizmo represijas viena ar kita forma, bendravimas su mūsų šeima nebuvo problemiškas. Pamenu, ir aš lietuvių kalba deklamavau eilėraštį... „vilkas šieną pjauną...“.

Dabar pagalvoju – jei ne valdžia, gal žmonės gražiau sutartų?
Tai retorinis klausimas.