Neretai mane glumina ginkluoti pypliai. Suprantu - kažkam ir iš žaislų reikia gyventi, bet kuomet kas antro sutikto gatvėje mažamečio plastmasinis pistoletas nutaikytas į tave, kažkaip imi ir susimąstai apie kriminalines sėklas...
:)Pulseli, ką čia durnavoji dabar, tokį pyplį sutikę vyriškos lyties atstovai turėtų galvoti ne apie kriminalines sėklas, o apie savo sėklides..a..e..nu vabšė turėtų tą savo vietą pasaugoti, jeigut dapustim tas šautuvėlis pasirodytų ne žaislinis, vat, - užsirašyk, mažiuk, kad nepamirštum ir neperšaunamus štrausus susirask, naje..mua?*:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD
Nemanau, jog lėlės yra blogai :P (jeigu ne tos populiariosios guminės). Žaisdamas su lėlėmis vaikas imituoja šeimyninius santykius, žaidžia mamą ir tėtį. Viskas eina per pažinimo prizmę ir galbūt net pats to nejusdamas, vaikas tyrinėja, atranda.
O ką jam duoda pabuklai? :)
Nors kita vertus, aš pats vaikystėje turėjau žaislinių ginklų, bet netapau bandziūga :D Daug reiškia auklėjimas. Aišku, nežinai, kas ir kada pasireikš tavo unikaliame genome :D