begemotas_ne šiandien
ne vakar
ne rytoj
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2013-09-23 15:05
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-04 17:18
Įsižiebia žibintai ir toldami kelkraščiais išmėto geltonas dėmes, užgesina pasiklydusių jonvabalių švieseles, išryškina zylių pulką susispietusį kelio viduryje, ieškantį kur pasislėpti nakčiai. Sustoju po ryškiai geltonos šviesos žibintu, apsidairau aplinkui, priešais mane lyg pražioti nasrai – apleistas pastatas iš trupančių plytų, atsirėmęs į aplūžusią obelį.
– Ar atpažįsti save, žvelgdama į mano veidą, užmaskuotą plytų sienos, susipynusių obels šakų, tai be laiko pražįstančių, tai numetančių lapus. – Jūs man sakot? – Ateitis tik tuščia vieta ir plunksna pamerkta į kraujo lašą, jau nepaliks įrašo ar negrabaus štricho, – zylės išgirdę pažįstama balsą suklega ir neria į pastato vidų. – Kraštutinumai. – Veikiantys asmenys neatsako už savo veiksmus. – Neklusnių minčių gaudymas plikomis rankomis ir tramdymas paguldžius ant menčiu, – šypteliu. – Baltų dėmių ir juodų skylių sąntykis išlaiko pusiausvyrą. Stypsau, nedrįsdama nusisukti ir eiti savo keliu, klausausi, kaip sukasi žodžiai atklydę iš skendinčios prieblandoje stotelės gilumos, gniaužiu delne raktų ryšylį, bet sugrubę pirštai virpteli ir barkškėdamas pundas išlydes iš rankos nukrinta. – Nežinau, jau kelinta karta einu šia gatve, bet nerandu skersgatvio vedančio į mano namus, – pati nežinau kodėl teisinuosi. – Susijaukė nusistovėjusi tvarka, – prietemoje išryškėjo suspaustas šešėlių siluetas. Vyras, ranka pridengia burna, nugara atsiremia į sieną, gūšteli pečiais lyg pajutęs aštrias aptrūpėjusias plytų briaunas. Aš lengvabūdiškai šypteliu, bandydama įžiūrėti, kas dar slypi stotelės viduje tarsteliu: – Keista vieta, neturinti adreso, tapusi priebėga zylėms, nereikalingiems daiktams, pamestiems žodžiams. – Nejaugi nieko nežinai apie reljefą, virš jo sutema pakibus lyg pakaruoklis, draikosi kedenama vėjo. Nežinai, kad ne viskas amžina, pūna į žolę sukritę prinokę vaisiai vaiskią vasaros popietę ir beprotiškai skauda nukapotus pirštus, kol pasimiršta murmant tarsi mantrą vaikišką skaičiuotę, : tam davė, tam davė, o tam nebeliko. – Ne gi dar norite tęsti šį beprasmi pokalbį, – markstausi, sunkūs vokai užkrinta, ratilai po akimis skleidžiasi žydrais tulpės pumpurais, ištinsta sugėrę į save siūruojančios vėjy obels šakų šešėlius. – Ką turiu padaryti, kad ištverčiau? – Duslus balsa išsiveržia iš jo krūtinės, suka ratus, kol išsiveržia į gatvę ir pradingsta pakelės medžių šakose. – Nežinau, turi kuo nors tikėti, zylėmis pripratusiomis prie šios vietos, kur nuolat randa pabertų trupinių, ar trupiniais nekantriai laukiančiais zylių, atskrendančių iš išsikraipiusių, aplūžusių obels šakų, – atsidūstu, ir pasilenkusi pakėliu nuo žemės raktų ryšulį. – Naktis apkamšo, užglosto lipnia tamsa, atvėsusia ranka brūkšteli per akis pažadu. – Gražu, užsimerkti ir nieko nematyti, tik nujausti, kaip elementarios detalės neatsakingai pastumtos pirštu, kuria dar negirdėtą istoriją. – Kalbi, tarsi atsakymai paruošti iš anksto, – vyras suirzta. – Galbūt, – tarsteliu atsainiai. Nusipurtau, vėl žvalgausi bandydama nuspėti į kurią pusę eiti, kad surasčiau savo namus, neapleidžia abejonės, kad tuščiai apsuksiu ratą ir sugrįšiu atgal. Keista, jau visa valanda šioje gatvėje ir nei vieno priklydusio taksį, nei vieno autobuso pravažiuojančio keliu nepamačiau. – Manai, kad viskas taip paprasta, gyventi svetimus gyvenimus, kurie sluoksniais prilimpa prie odos ir tik pilnaties šviesoj persišviečia kiekvienas sluoksnis, išdavikiškai rangosi lyg lunatikai atmerktom akim, atskyla, vaikšto ratu po mano stotelę, nešdami tik jiems būdingus atributus. – Ir nieko nelieka, įgytos patirtys, fantastiški siužetai, jausmai vertę juoktis ir verkti sugulę giliausiuose vyzdžių bedugnėse įvardinti vienu žodžiu, kurį užsirašau atminty užaštrinta plunksna, – stebiu stotelės kiaurymę, niekaip negaliu įspėti, kas ten, juk pažįstu visus savo rajone gyvenančius prietrankas. – Apleista vieta į kurią neveda keliai, gali tapti namais – atsako žmogysta, sukantis ratą stotelės viduje ir priartėjes prie išėjimo mirkteli smaragdinėmis akimis, atspindinčiom blyškią mėnulio išnarą, siūbuojančių vėjy žibintų geltonį lyg netyčia palietą guašą. – Neišsigąskit, aš kraustausi iš proto, kalbu nežinia su kuo, – žengiu žingsnį stotelės link. – Esi nepatikli, nuolat abejoji. Dar vienas žinksnis ir susitiksim, – švelnus jo balsas glosto sapnuojančias zyles sutūpusias po suolu. – Tuojau, kai susijungs linijos, sniege paliktų pėdsakų zigzagai, purvinų batų žymės nulytam šaligatvyje, vėjų draikomų lapų šusnys, aš užčiuopsiu gremėzdišką šio pasaulio atspaudą. Patvirtinantį, kaip visa uždaroj erdvėj tarpusavyje susiję, vaizdai matyti, žodžiai girdėti susisuks į kamuolį, sumegs mazgą. Susigers į plytų sienas palikę tik įrašą ant suolo lentos, – kalbu tarsi kliedėdama, tačiau negaliu nutilti. – Amžinai, – vyras koščioja į saują dulkėmis, sėdasi ant betono stotelės viduryje, zylės susispiečia aplinkui, gnaibo aštriais snapais rudus jo apgamus. – Nesiseka surasti laimingos pabaigos? – ištariu nejudėdama iš vietos. – Paslėptos prasmės gali keistis, – vilnija šnabždesys iš stotelės gilumos. – Atrodyti keistai ir tiesmukai, – aš pritariamai linkteliu, bet veide nesuvirpa nei vienas raumuo. – Ištirpti. Susilieti. Vieno žingsnio teorija, – vyras iš tamsos tiesia ranką. – Nustebink dar kuo nors, – nusišypsau ir atsitraukiu atgal. – Ką žinai, ko nežinau aš. Įeik. Papasakok, – vyro balsas skamba, kažkaip bejėgiškai, gailiai. – Neverk, žinau tik tiek, kad sugrįžta visi, išskyrus tuos kuriuos myli, – išrėkiu ir plieninis skambesys su vėjo gūsiu sukrenta į stotelės vidų tarsi ištrupėjusios sienos plyta krentanti ant betono. – Į mano kūną skverbiasi šaltis, drąsko kraujagyslių rezginius – jis guli susirietęs ant pilko betono, rankom apkabinęs kelius. – Man ne liūdna, – linguoju tik į man girdimą ritmą, žvilgčioju tai į gatvės žibintus, tai į švintantį dangų ir išdilusį mėnulį, ir pabudusiu zyliu pulką, išsibarščiusi po stotelės vidų. – Tamsa, aklinai užvertas dangtis sudužo. Švinta, – jo šnabždesys susilieja su atsitiktiniais bundančios gatvės garsais. – Tuoj eisiu, – juda mano drėgnos lūpos. – Visa kas nutinka, nutinka ne laiku. Ištarti žodžiai daužo ausų būgnelius, nežinau ką atsakyti. Žodžiai kurių nesuprantu tarsi bumpsintys obuoliai į tankią žolę, zylių sparnų šnaresys ir paryčiais su žemės drėgme išsisklaidžiusi tyla. Nusisuku ir einu, palenkusi galvą, seku apsivėlusias dulkėmis batelių nosis. – Tai tik versija, viena iš daugelio, – vyro balsas tirpsta ore. Aižus krintančių raktų barškesys priverčia atsisukti. Sustingstu akimirksniui žvelgdama, kaip po tuščią laukymę vėjas nešioja laikraščių skiautes. Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-24 16:32
tik tai ne šiandien tik tai ne šičia
toli nuo afrikos krantų |
  |
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |