Rašyk
Eilės (73826)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10430)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ši "Tėviškė", tai kartu ir mano
ir antros man niekas neįpirš.
Tik joje galva laisvai gyveno
ir tikiu, kad ji      dainuodama        sugrįš.



Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis,
Gintariniai krantai ties sena Palanga.
Supa  vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs,
Smėly plakas pavargusi marių banga.

Mano kraštas – laukai ir pušynai, ir kalvos.
Lyg pražydę linai – ten padangė gili.
Neužmirštamas tėviškės kvapas ir spalvos,
Kai užminga diena – ir skaisti, ir tyli.

Neužmirštamos tėviškės naktys rasotos
Su šlamėjimu žiedo, su lapo šerkšnu,
Ir variniai beržynai, ir dienos miglotos,
Ir laukai, išrašyti sidabro šalnų.

Myliu aš giesmę paprastą vyturio mažo
Melsvame danguje ant arimų pilkų,
Myliu aš gilią žiemą, kur braižo, kur rašo
Raštą nuostabų ant ežerų ir langų.

Aš ilgiuosi  nublankusių liepų prie sodo
Ir karpytų klevų, ir mieguisto vandens,
Ir čežėjimo dalgio – graudaus ir vienodo,
Ir pavasario žalio, ir pilko rudens.

Bet labiausiai ilgiuosi tavęs, mano liaudie!
Skamba tavo kalba nuostabi ausyse,
Ilgesinga daina gaudžia vėl man kaip gaudė,–
Vėl išvargusi kyla lyg žiedas dvasia.

Amžių smūgiai giliai tavo veidą išraižė,
Akys dūbso duobėm nuo rūsčių sopulių.
Tave priešai kankino ir draskė, ir aižė –
Tai dėl to aš tavęs nemylėt negaliu.

Aš gimiau tavyje. Tavyje aš išaugau.
Vienas kūnas ir kraujas. Tu – aš, aš – tai tu.
Su tavim šaknimis, šakomis aš suaugau,
Mes kovosim drauge ir laimėsim kartu.        Antanas Venclova


2015-07-25 21:07
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą