švelniakailiui žvėreliui

ačiū tau, švelniakaili žvėrelį, už kavą. ir už ramybę ačiū.
ačiū, kad elgiesi "teisingai", kai aš, bobiškų žurnalų prisivarčius, imu inkšti, kad esu stora.
ačiū, kad būni su manim, kai man negera, nors ir pačiam ne pyragai.
ačiū, kad nepyksti ant manęs, kai pati pykstu ant viso pasaulio.
ačiū, kad aprengi paltą ir apkabinęs pabučiuoji.
ačiū, kas saugai, nors kartais ir per daug...
ačiū, kad atleidi.
atleisk, kad kartais nepaglostau tavo švelniaplaukės šviesiaplaukės galvelės, nors reikėtų. bet lygiosios - man kartais irgi to norisi. žinau, nenori šukuosenos sugadint. velniop šukuosenas...
atleisk, kad kartais (na gerai, pastaruoju metu, pakankamai dažnai. beveik visą laiką) būnu pikta burbeklė.
atleisk, kad noriu teisintis ir šitaip apsisaugoti nuo kaltės, kurią esu linkusi suversti tau.
atleisk, kad kartais noriu pasakyti "mano švelniakailis žvėrelis". ne mano juk.
ne mano.
o ir nereikia.