Rašyk
Eilės (77625)
Fantastika (2271)
Esė (1539)
Proza (10840)
Vaikams (2659)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šiek tiek apie haiku
II dalis

XVII amžiuje išsivystė zen-budistinis Basho haiku, kuris išliko iki šių dienų bei pasklido po Europą.
Lietuvos skeptikai-poetai negali suvokti haiku subtilybių paprastume. Juk jie pripratę prie lietuviškosios poezijos, kupinos įmantrių metaforų, paslėptų jausmų, užkoduotų minčių ir t.t.

Geras haiku įtraukia skaitytoją kartu mėgautis poeto patirtimi, momento žavesiu, jam nedalyvaujant. Anot olandų poeto Guus van Osch:“haiku atspindi pasaulį, bet ne poetą. Paties poeto ekspresija nėra tikslas. Dažniausiai haiku atspindi gamtos scenas.“
Pagal G. O. „kiekvienas haiku turi raktą, kuris atskleidžia metų laiką. Japonijoje esti 5 metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir naujametis (pirmas rytas). Pastarasis skelbia pavasario pradžią ir yra naujo ciklo pradžia- žmogaus ir gamtos atsinaujinimas“.
Skaitant haiku, tempas sulėtinamas iki minimumo, o dėmesys sutelkiamas į visumą. Stabtelima prie detalių, ir tampame jautrūs subtilumams. Neretai haiku atskleidžia nuostabos perspektyvą, netikėtą sluoksnį.
Neišimtis yra tai, kad paskaičius tą patį haiku po mėnesio, jis iššaukia kitokią reikšmę. Kas atsitiko? Juk haiku nepasikeitė. Tikriausiai jis atspindi kažką jumyse. Tai suteikia galimybę, skaityti haiku tarsi netikėtą dialogą.
Pagal olandų poetą G.O.:" skirtingai nuo kitų poezijos formų, haiku beveik neįmanoma išdidinti vienos detalės, nes haiku- tai visuma, kurios elementų negalima šiaip atsisakyti.
Haiku- tai unikalus aprašymas be sollen‘(papaiškinimas gale)".
Analizė dažnai reiškia padalinimą. Tai gal būt galima, bet tuomet pradingsta haiku dvasia ir neįmanoma atskleisti to, kas įskridę jame. Todėl nieko kito nelieka, o tik pajusti efektą, priimant haiku kaip visumą.
Kas yra haiku puikiai iliustruoja Maxence Fermine knyga
„ Sniegas“.
Ištrauka iš šios knygos:

<...>
* * *
Moterų oda
Oda, kurią jos slepia
Kokia ji karšta!        Sutejo

* * *
Vaiskutėlis sniegas
Tarytum lieptas tarp
Tylos ir grožio.        * * *
Sniego muzika
Žiemos svirplys
Grikšintis po mano kojom.     
* * *
Atsitūpusi moteris
Šlapinasi ir tirpdo
Sniegą. 

Štai kas yra haiku.
Kažkas vaiskaus. Gaivališko. Įprasto. Ir subtilaus ar proziško grožio.
Daugeliui miruolių tai nebuvo svarbu. Bet poetiškai sielai tai buvo lieptas į dieviškąją šviesą. Lieptas į baltą angelų šviesą. «
<...>
« Rašyti- reiškia žodis po žodžio slinkti pirmyn grožio lynu, eilėraščio, kūrinio, ant šilkinio popieriaus užrašytos istorijos lynu. <..>  sunkiausiai poetui tapti žodžio akrobatu. »

Norėčiau paprieštarauti Lietuvos skeptikams, teigiantiems, kad haiku- tik japonams.
Be abejo, haiku – japonų literatūrinis žanras, bet nereiškia, kad lietuvių kalboje negalime griežtuose haiku kanonuose įtalpinti gamtos subtilybių žavesio, nuostabos efekto, momento didybės pojūčio. Esti Lietuvoje poetų skeptiškai vertinančių haiku lietuvių kalba. Jie griežtai palieka tai japonų poetams, atsisakydami galimybės, gimtaja kalba išreikšti savitus gamtos subtilumus, tyrą gamtos didybę su nuostabos kibirkštėle. Ko gero reikia būti širdyje šiek tiek budistu, kad pajustum haiku įkūnytą gyvenimo džiaugsmą, žavesį paprastoje kasdienybėje, susitelkiant į momento subtilumą.

Japonų haiku didieji kūrėjai yra parašę šimtus tūkstančių haiku, kurie tik egzistuoja ,ir tik šimtai iš jų -žiba.
Ne išimtis ir lietuvių poetų kūryboje ne visi haiku žiba.
Paminėsiu vieną gerbiamą Lietuvių poetę A. E. Puišytę, kuri išdrįso eilėraščių knygoje «  Įsiklausyti » paviešinti savo haiku.

Štai keli jos haiku, kurie tikrai žiba :
1.
* * *
Kuosa pašoko
Nuo obelies viršūnės :
Pažiro šerkšnas.

2.
* * *
Kaip auksaspalvis
Nimbas-saulėteky-
Saulė pro kryžių.

Žaviuosi poetės mokėjimu subtiliai pajusti gamtos tyrumą ir jį perteikti japonų haiku forma Lietuvos skaitytojams.

Ne vienas Lietuvos poetas skeptikas gal nusijuokė į savo rankovę, skaitydamas gerb. poetės Puišytės haiku, bet aš radau tokių perlų, kurie tikrai žiba subtilybės tyrumu. Juose gyvena japonų haiku dvasia, spalvinga tautiniais motyvais.
Na ar gi neišlukštena paskutinė eitutė « Saulė pro kryžių » nuostabos efekto ?
A.E. Puišytės haiku kvėpuoja lietuviškumu, kuris įspraustas į japoniško haiku kanonus.
Gal būt skeptikai poetai teigia, jog kiekvienas taip parašytų, nes tai per daug paprasta. Ką gi, mielieji, pabandykite sukurti gerą, originalų, savitą haiku, kuris ne egzistuotų, bet žibėtų. Nuo to Lietuvos literatūra nenukentės, tačiau atvirkščiai- praturtės.

A.E. Puišytės  knygos «Įsiklausyti » gale redakcijos žodis puikiai atspindi haiku įvertinimą :
… »Savitu balsu perteikiamas trapus akimirkų grožis<…>,įsiklausius į gyvenimo gelmes ».





‘Sollen-( olandų kl.) žaismingai daryti



Straipsnyje panaudota medžiaga :

Maxence Fermine knyga « Sniegas »
http://www.zenonderdedom.nl/pages/haiku.htm
A.E. Puišytė "Įsiklausyti"


2006-04-20 17:12
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą