Spalio 22 d. Vilniaus nacionaliniame žiūrėjau Bučienės "Šykštuolį". Užpraeitą savaitę - Koršunovo "Vasarvidžio nakties sapną", pastarasis nepalyginamai stipresnis.
Kodėl? Dėl daugelio priežasčių: koktu, kai aktorius scenoje stovi dėl... skaičiaus, dar baisiau, kai jis nosį krapštinėja iš nuobodulio. Tiesa, "Šykštuolyje" gyvą vištą kažkas į sceną atsinešė (ir ko tyli "žalieji"?), bet ir ta nabagėlė negalėjo pridengti režisierės "baltųjų dėmių".