senoji ponia

tyliai naktį mažas plaukuotas gyvūnas su penkiom kojom ir dantimis vietoje veido man pakuždėjo, kad senai kai dar visada būdavo naktis ir žmonės nemiegodavo, gyveno tokia sena moteris, ji nuolatos pindavo ir pindavo medžiams vainikus, keista buvo tik tai, kad tuos vainikus ji pindavo iš vaikų plaukų.
Tik nepamanykite, kad vaikų ji nemėgo, atvirkščiai ji manė, kad tie maži žmogystos nuolat klykiantys ir šurmuliuojantys aplink jos namą, gavo iš dievo bausmę - plaukus. Kiekvieną naktį ji čiupdavo vis naują arlekinuką plėšdavo jam plaukus ir stropiai dėdavo juos ant verbstės, tai tesėsi gan ilgai kol išnyko klyksmas ir čiauškėjimas naktį apsiautė palaiminga ramybė, taigi tą  stebūklingą naktį kai jį įsijugė mėnulį ir apsižvalgė, suvokė, kad darbas baigtas ir atgulė poilsio.