Savo šuniukui

Ar tu žinojai, ar jautei, gyvūne –
mažytis kamuoleli balto džiaugsmo-
bus net  rytai be letenų skambumo
sušalę , kai prie lovos sapnas sklandys
Ir tu akis pakėlęs - dvi juodbžiausias ,
klaustukais prie  manęs priglusi
gal iš dausų atklydęs , atlėpausi,
nematomas prie durų  mano losi.
Prašydamas įleisti ,viską žinantis
Kiek laimės gūsių tarp delnų mums įpūtei,
Kiek liūdesio kasdienio išblaškydavai,
Kiek išvaikydavai beprasmių rūpesčių.
Suglebę rankos ieško tavo kailio
Ir šilto snukio prie pat kojos pėdos
Kur dėt, Pūkuti, šitiek savo meilės,
Ką be tavęs aš sielvarte paliesiu.