sapnai ar nuojautos

Žinai, sapnavau bjauriai. Prieini prie savo gimtų namų, žvelgiu po pamatais stačiai krentantį urvą. O ten taip giliai sužiba dvi akys. Kai isįsisteibeliju...pamatau lauk lendantį apuoką, iššoka į mane ir dingsta. Po to, jis kaip vėžys atbulas įsirausė atgal su sparnais kasdamasis.

Nubudus galvoju, o bl***"t! Kažkas po mano giminės šaknim knisa, pamatus griauna. Giliai, tad po vyriausiais. Mano tėvai belikę seniausi. Žinai, tokia šiandienos atmosfera.

Kiek vėliau tądien nutariau pasivaikščioti, išvėdinti galvą. Pasiėmiau šunį ir į laukus, kur tikimybė sutikti žmogų nulinė, nebent kokį traktorių iš toli pastebėti. Tie laukai - tai senas kaimas, kurio jau nieko nebelikę, keli seni sodai ir tuos beveik visus suarė, pavertę laukais.
Nuėjus porą km keliuku horizonte išryškėjo plika kalva su vienu dideliu beržu per vidurį. Ir taip negera pasidarė... Tekina pasileidau skersai per pasėlius į ją. Ten buvo beveik neperžengiami krūmynai, o juose senos uždarytos kapinės. Ten guli mano proseneliai ir giminės.
Pribėgus ant vieno šlaito pamatau vieną kapą paliktą, bėgu per kalvą į kitą pusę. Aplink nesimato betoninių kapų bortelių.
Perkopiu kalvą už beržo, pakraštyje randu mūsiškius.. dar nepaliesti tvarkingi. Dar keletas antkapius turinčių kapelių greta.
Man trumpai atlėgo. Supešu dvi iš eilės.
Šuo nerimauja. Aš irgi galvoju, kas dabar reikės daryti. Kas bus toliau.