Taip blausiai švietė priešaušris,
aušra
iš po jo kūno ritos,
subuvę, sugulėję mums tada
jie dovanojo rytą.
Nors buvo drėgnas, markatnas, tiek to -
juk matės kelias,
ir ėjom juo,
ir būtum ėję,
bet avelės
apstojo iš visur ir klausė vardo,
mes nežinojom ką sakyti
ir pavargom.
2001 03 31 Shil