Paveluotai (black velvet)

Leidžiasi saulė ir lengvai pusteli vakaro vejas. Už sudžiūvusių palmių stogų tamsiam okeane jau plieskiasi jachtų žibintai ir viskas įgauna lėto, ritmiško siūbavimo nuotaika.
Barmenas snaudžia, keli pagyvenę italai siurbčioja gaivinančius kokteilius, seksualiai nebesufokusuoja žvilgsnio, dėl to simpatingai žvairuoja, visai ne į Mają, o į kavos aparatą. Dangus dažosi purpuru, visi jaučia artėjantį nerimą, kaitri naktis, vėl tarsi pavojų kupina kelionė į nežinią. Diskžokėjas pasitaiso baltų kelnių diržą, tingiai šypteli ir prisidėjęs ausines prie ausies spusteli mygtuką. Ji atsistoja ir pėda, lėtai ima mušti taktą i medinį grindinį, ant kulkšnies rangosi tamsus skorpionas. Jos vardas Nataša. Apie ją žinau tik tiek, kad gali viena pati pakelti stalą ir kažkada buvo susidėjusi su hell‘s angel‘s vyručiais. Ji sėsdavo ant plieninio žirgo, švelniai perbraukdavo per variklį ir nuskriedavo besileidžiančios saulės link, iš paskos besipučiant dulkių mantijoms. Dabar ji stovi tvirta moteris tarsi išskobta iš marmuro ir skrodžia akimis nuožmų horizontą. Su ramiai sustingusia šypsena veide – burzgiančio motociklo ir įkaitusios odos kvapas – amžiams įrašytas atmintyje.