pasvarstymai po Valentinadienio

Kaip mano nuotaikos? Hmm, turbūt visai neblogos  ta prasme, kad dienom visai smagu, vaikštau gana išsišiepus, neblogai jaučiuos, na, o vakarais... kaip kada. Jei būna ką veikti – tada viskas gerai, bet jei tenka sėdėti vienai kambary pasidaro visai liūdna... ypač vakar. Kažkaip jaučiausi labai vieniša. Mergos buvo susirinkusios pas Indre žiūrėti filmo, bet man visai nesinorėjo. Kažkodėl norėjau pabūti viena ir išsiverkti... Tą ir padariau. Palengvėjo.
Užsieniečiai praktiškai nešventė Valentino dienos. Taip, parduotuvėse pilna širdelių ir visokių suvenyrų, bet bendrabuty to nesijuto. Tik lietuvės lakstė ir dovanojo viena kitai širdeles... kažkaip man tai nepriimtina, todėl neprisijungiau prie to, aišku, susilaukiau įvairių žvilgsnių iš jų, bet manęs tai kažkaip nejaudina. Nepriimtina man ta šventė, ji ne lietuviška. Na taip, tai gali būti ir savotiška gynybinė reakcija, kadangi neturiu mylimojo tai ir sakau taip... nežinau... bet man atrodo, kad jei myli žmogų, tai jum kiekviena diena šventė ir kasdien galima daryti siurprizus, sakyti, kad myli ir pan, nebūtinai Vasario 14...