Pasimatymas su Azazelu

Niekaip negaliu nuspręsti kuri pradžia tinkamiausia.

Var.1

- Kas tu?
- Aš Azazazazazazazazazazazazelas, - tarė neslėpdamas pasididžiavimo, -bet tu gali mane vadinti Azazazelu.
- Azazelu? - pasitikslinau.
Jis pažvelgė man į akis, priversdamas pasijausti paskutiniu žiopliu. Supratęs, kad suvokiau savo menkumą tarė:
- Azazazelu. Mes dar nesame tokie geri draugai, kad galėtum vadinti Azazelu.
Būtent šiuo dialogu ir prasidėjo...

Var.2

Jis išsišiepė leisdamas suprasti, kad savimi tiesiog didžiuojasi. Tuomet apsilaižęs lūpas taip, kad net seilės per smakrą nuvarvėjo, tarė:
- Aš esu...
Neleidau jam užbaigti ir savo žavia kojyte apauta aukštakulniu bateliu su nerūdijančio plieno pirštų apsauga spyriau jam tarpukojin.
- Aaaaaaaa! - subaubė jis žengdamas žingsnį atgal nusiversdamas nuo skardžio krašto.
- Za! - žagtelėjo atsitrenkęs į uolą.
- Ze! - kuktelėjo kaukštelėdamas į atsikišusį akmenį.
- Laaaassss... - išleido paskutinį kvapą nudribęs ant rieduliais nukloto tarpeklio dugno.
Tikriausiai mano pirmasis pasimatymas taip ir būtų pasibaigę, jei nebūčiau pastebėjus kaip juokingai jis atrodo gulėdamas apačioje: visas sulaužytas, persikreipęs, rankas kojas keistai išsukiojęs. Tarsi jį kas nuo skardžio būtų nustūmęs. Būtent tuomet nežinomo impulso pastūmėta nusprendžiau Azazelą, kaip jį praminiau dėl paskutinių išleistų garsų...

Var.3

Žynys pakėlęs virš galvos ritualinį durklą progiesmiu sakė užkeikimą:
- In nomini momini popini lopini! Ego dicere putentur, vos! Inquam, sit hariolari! Vinci, ubi sol non lucet et claudunt.
Pokšt! Žynys sumirksėjo negalėdamas patikėti, kad jo ritualą kažką išdrįso nutraukti. Po to lėtai susmuko ant žemės. Pakėliau šautuvo vamzdį džiaugdamasis, kad paskutinis šovinys nenuėjo veltui.
Staiga iš nežinia kur išlindo vienas iš sektantų, čiupo žynio lavoną ir pradėjo iš jo varvinti kraują į akmeninį karstą.
- Azazazazazelai kilk!
Supratau, kad jau esu bejėgis. Žvelgiau kaip iš karsto išlenda raukšlėta pačio pikčiausio mago ranka. Atsistojęs jis nužvelgė žynio lavoną ir pasisuko į jį prikėlusį sektantą:
- Kie-kie-kiek me-me-metų pra-pra-praėjo?
Atrodė, kad pats Azazelas savo kalba ne mažiau šokiruotas nei kiti ją girdėję.
- Ka-ka-kas ma-ma-man atsitititiko? Tu mi-mi-mikčius?
Sektantas suskubo linksėti galvą.
- Aš da-da-dabar ne-ne-net u-u-užkeiki-ki-ki-mo ne-ne-negaliu pa-pa-pasakyti.
Jau maniau, kad didžiojo mago Azazelo problemą galima laikyti išspręsta, tačiau...