:)Pamokslas:)))

Aš gerbiu liūdesį, bet tik džiaugsmas yra šventas.
Oskaras Milašius

Turime laikytis džiaugsmo, kiek beįstengiame, nes kai jį prarandame, jausmas būna toks, lyg stovėtumėme prie pragaro vartų. Plačiai žiūrėkime į pasaulį ir džiaukimės, kada jis kels mums nenusakomo džiaugsmo bangas; prisimerkime ir džiaukimės jo likučiais, glūdinčiais sielos gelmėse, kada pasaulis žiūrės rūsčiai ir liūdnai; užsimerkime ir DŽIAUKIMĖS, kada jis atims iš mūsų viską, kas kelia džiugesį, o sielos gelmė bus tuščia, - tada užsimerkime ir pasakykime sau: Dievas man davė žmogų, kuris pasiliks su manimi iki gyvenimo dienų pabaigos, negaliu nuvilti jo liūdesiu, negaliu taip atsidėkoti jam už buvimą su manimi, galų gale, juk tas žmogus esu aš pats, todėl kai nebebus kam šypsotis - šypsosiuosi jam, o jis padės man džiaugtis. Galų gale, juk šito nori Dievas, kad mes džiaugtumėmės džiaugsme ir varge, per visas savo dienas, nes džiaugsmui Jis mus pagimdė ir kai netenkame to džiaugsmo, kai netenkame pasitikėjimo Juo (nes kas gyvena tame pasitikėjime, neturi priežaščių nerimauti), dar galime įsitverti savęs kaip šiaudgalio, kad vėl išplauktume į Dieviškos palaimos būseną. Tada užsimerkime, kad neskaudintumėme savo regėjimo tuo, kas mus liūdina ir DŽIAUKIMĖS. Amen.
Čia buvo Džekučio Penktadieninis pamokslas, nors ir parašytas šiandien, bet tas visajaus nesvarbu, ir tas pamokslas buvo skirtas Džekučiui, bet jeigut kas norėsit, galėsit jį pasiskaityti taip pat:)))