Pageltęs nerimas

Oi vasaromis kažkaip žiemos ilgiuosi.
Ir nerimauju vakarais rytais prie upės.
Taip noriu kad gražiai paguostumei,
kad atgimčiau iš to nerimo dėl mūsų. . .

Ilgiuosi paprastumo ir praeities kasdienos.
Ne tik vasarą man nerimas ir viena...
Oi kaip baugu, kad su laiku, jau nebegrįš,
ir kad jau niekada nebetikėsiu nerimu įsisenėjusiu.