Oi tas vėjas

Buvau išvykęs mintimis, akimis, pasiėmiau tik svajonę. Tą kartą ritosi meilė per žemę motulę. Kažkas man atvėrė akis ir leido stebėti, tas kažkas buvo saulė ir jos vyras mėnulis. Jie žemei sesutei gelbėjo, įsimylėjusiems kelia apšviesti. O, kad būtumėt mate, koks vėjas paleistuvis tam kart jis nežinojo kur dėtis, blaškėsi tarp dangaus, jūros, kopų. Atrodė kaip mažas vaikas tarp žaislų pasiklydęs. Pradžioje jis į dangų pakilęs stumdė debesis, kad saulė sesutė nepastebėtų kaip jis ištikimybę suokė jūrai, o ta kvatojo linguodama į krantą, bangas tarsi plaukus paleidus. Kuo daugiau jis ja kalbino tuo labiau ji krantą bučiavo ištikimybę rodė bučiniais. Oi tas vėjas ! Debesėliams patikėjęs savo paslaptis nežinojęs, kad tie tarsi paskalų maišeliai išduodavo Saulei jo prisilietimus prie jūros. Užtiktas jis bėgo į kopas ten meilę prisiekti, ir ten jam pamaišė pušelė pleputė . Ji ir aš matėm kaip šis palaidūnas glaustės prie kopos matai nežinojo, kad ji jau senai smėliui priklauso. Tas jam akis užpylęs liepė nurimti. O vėjas palaidas Giraitėn nuklysta ir ten jam beržai atkirtį duoda, pušaitės juk jų. Galiausiai pamatęs, kad debesys juokęs nutraukė draugystę su jais. Dangus prasivėrė žydryne, vyrai sugrįžta vardu Vakaras Saulės brolis su juo kart pareina ir vyras Mėnulis. Oi tas vėjas! Per dieną viliojęs svajonių mergelęs , melavęs ir suokęs, kad myli , privertęs Saulute nurausti.Galiausiai nurimo, priglaustas Nakties paleistuvės. (Aidas.K) LINKIU GEROS ATEINANČIOS SAVAITĖS BIČIULIAI

***

Oi tas vėjas palaidūnas
švilpauja po visus krūmus.
Glosto eglę ir pušaitę,
kibina gražuolę voveraitę.

Glamonėja Jūros bangeles,
smelio kopas ir laukų gėles.
Tas išdykęs palaidūnas
kartais lenda po sijonais.

Negalvokit apie jį blogai.
Tegul sukas vėjiniai sparnai...

***

Einu per mišką,
samanos po kojom šnara.
Baravykai pasislėpę
sau linksmai kikena....