nešventimai

šiandienai neturiu ką pranešti. baigia susmegti žvakės, dienų likučiai siaučia pažemiais. diena, kai neparašysi eilėraščių ir kai nelyja. kai visi primena, kad esi. ir kad ištvertum šią dieną būtinai reikia išgerti vyno. ir kad žėrūnas apsilankytų.
bet nuostabiausias - mano cinikas senelis, atėjęs penkiom minutėm iš pareigos, suvalgęs duonos kriaukšlę ir išėjęs. puikuolis. aš jį vien tapau.
ką dar galiu pasakyti. pirmą kartą rašau dienoraštį nenutolus nuo savo "gyvenimo". nes nelyja ir negrimzta.
gipsinė voltero galva spokso.
gipsas ir tulpės



o čia šiaip sau, kad nenutoltume nuo dvelkimų:


ir mano namai palikę
vaidentis tamsioj lygumoj, kur gyvsidabris
nejuoduoja ir nealpsta dangus nuo tvankumo
tik namus – raketas išverčia
mes jau kylam.  ten kur mūsų niekas nelaukia
ir nėra nelygumų. tik pasivaidenančios lygumos
su daugybe smulkių daugiaaukščių
sningant daiktais


03 15