Nes jie nesupras

Širdis daužosi kaip pašelusi.Ir drebulys.Drebulys,kurio aš niekaip neišstengiu užgniaužti savyje.
Kelios akimirkos ir pasigirsta duru rakinimas,kuris persmelkia visa mano sustingusi kuna ir privercia širdi plakti dar smarkiau.Veliau garsus tevo žingsniai virtuves link,daiktu trankymas ir jo verksmas,greiciau jau primenantis kaukima.
Supratau,kad jau viskas.Tada ir pratrukau.

Mano mintys sujauktos.Nuolat iškylantys prisiminimai atima iš mane paskutinius oro gurkšnius.Aš dustu.
Nepakeliamas galvos skausmas.Neviltis.Puse metu kaip viena diena.Ir neviltis.

Taip ir nespejau paskutini karta jo pamatyti.Gal taip ir geriau.Juk mylejau ji labiau už viska gyvenime.Už pati gyvenima.Ir jei buciau žinojus,kad taip bus,aš buciau gyvenus kitaip.Bet kaip gyventi toliau,kai nebežinai kaip gyventi?Kaip myleti,kai nebeturi ka myleti?

Kažkur perskaiciau žodžius:"Vidinis skausmas-riksmas,kurio niekas niekada neišgirsta...".Taip aš rekiu,bet niekas manes negirdi.Nors nenoreciau,kad išgirstu.Nereikia.Nes jie nesupras.Jie sakys,kad supranta,bet jie nesupras.
Riksmas nesiliauja.Esu amžiams tam pasmerkta...