Nei vienas takelis neliks pamirštas

Neapsunkiname savo dienų beieškodami savo alternatyvaus gyvenimo kelio. Einame pasirinktuoju ir stengiamės dėl to nesigailėti. Vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau jis karts nuo karto išsišakoja šviežiais ir neišmintais keliukais Krekenavos pievose, Krokuvos laukuose, Kernavės pakalnėse.
    Visi keliukai yra mūsų- tiek pagrindiniai tiek šalutiniai. Džiaugtis ir atminti visus juos- ne pareiga, o privilegija. Šypsokis tam kas supa Tave, nes tai galbūt taip nepaprastai laikina, bet tuo pačiu aukso dulkėmis visada guli mūsų atminties lentynose, ant paslėptųjų skeletų spintose.
    Ir taip lengvai žaviesi paprastumu, kai aplinkui viskas ima sudėtingėti. Tiek nedaug reikia pažinti, pasakyti, tiek nedaug tikėtis ir klausinėti, kad baltosios Vilniaus-Kauno juostos atrodytų taip magiškai žavingos, žaismingos ir patylomis mįslingo.
    Kažkas nesuprantamo ir tikėtina- sunkiai pamirštamo visa tai supo...
O ko šiame margame gyvenime daugiau ir reikia? :) Galbūt tik to nepamiršti ;)