Negerai.

Dabar yra negerai. Blogai. Nenoriu būti EMO'tional, ir vaidinti, kad oj čia man depresija, pjaustaus ir t.t. Ne. Taip nėra, niekada nebuvo ir nebus. Ir man atrodo, niekas šito neskaitys, bet rašau tam, kad užrašius visa tai bent geriau jausiuos.
  Šiuo metu jaučiuos nereikalinga. Būnu su žmonėmis, 'gerai leidžiu laiką'. Einu verkdama, bet niekas to nemato. Net nepstebi. Atsilieku, per 10m, vistiek, manęs nepastebi. Kodėl verkiu? Nes yra negerai. Žmogus, kurio dėmesio labiausiai trūksta, mane ignoruoja, ir net jo nekreipia. Nors kalbėjom apie, tai, kaip man to reikia. Mane pažįstant yra aišku, kaip man reikia dėmesio. O jo negavus, aš jaučiuos lyg žmonėms būčiau nereikalinga.
  Vienintelis dalykas šiame pasaulyje gyvenantis kartu su manimi yra dangus. Vienintelis, kuris yra antras manyje. Kuris leidžia man išsikalbėti, o kai verkiu, paguodžia tik tai, kai į jį pažiūriu. Lyg jis manęs klausytų. Norėtų padėti. Ir padeda. Ne kartą verkiau dėl dangaus. Ne, ne dėl to, kad jis vienintelis, leidžiantis man nusiraminti. Ne. Dėl to, koks jis gražus. Vieną kartą žiūrėjau į jį ilgai ilgai. Ir apsiverkiau. Apsiverkiau, nes jis buvo toks gražus.
  Kartais klausausi dangaus. Tai pavyksta tik daugiausiai du kartus per metus, bet jo klausausi. Tai lyg mano minčių pasisėmimas, įkvėpimas. Bet žiūrėjimo į dangų nelaikau įkvėpimo šaltiniu. Visada manau, kad tai dangus man pasako. Mėgstu kalbėtis su juo. Tiesiog kalbu.
  Esu prakeikta svajoklė. Nenormali šiame pasaulyje. Vienintelė tokia gyventoja. Ta, kurios nesupranta niekas.
  Pagalbos prašiau lipdukų.