Naminės kanarėlės

Ir karas nebaisus man, nes mūšį jau laimėjau.
Vieną, tiesa, trukusį ketverius metus.
Vis norisi tikėti, jog tai buvo karas...Deja.
Viskas turi tendenciją sugrįžti.
Cikliškumo nenužudysi...

Noriu kitokių vakarų. Ne tokių, kaip šiandien..
Ne tokių - garsiai alsuojančių.
Tylių...besiklausant bangų mūšos ir signalizuojančių laivų.
Tamsių, nors į akį durk. Man taip patinko.Kai tada lipom ant molo...
Ir ėjom už tvoros, už kurios nebuvo galima eiti.
Šokinėjom per akmenis, o aš taip bijojau, kaip mažas vaikas.
Buvo šilta... taip šilta.

Šiltos naktys tą laikotarpį mena. Kai gulėjom ant tų akmenų, paragavom kažkokio su savimi atnešto susenusio šampano ir išmetėm jį jūron [oi, visai pamiršau, kad šiukšlinti negalima ;} ].
Kai bėgom atgalios, kad tik spėtume į paskutinį keltą. Spėjome. Į keltą. Spėjome.

Šiandien aš už keletos šimtų kilometrų mąstau apie tai, kas, rodos, vyko vos vakar. Mano vėjas. Buvai, esi ir būsi. Mano vėjas.
Nesvarbu, kad toli, nes esi arti. Arčiau.

Ir kadanors tikrai ištesėsim tą prieš du? metus duotą pažadą bėgioti naktį per rasą ir pasiklysti rūke.

Nužudyk tuos kilometrus. Aš laukiau, laukiu, lauksiu. Kaip ir Tu manęs.


Tikiuos, kad poryt man vėl, kaip prieš savaitę reikės apsilankyti autobusų stotyje ;] Tik šįkart pasitiksiu Tave grįžtantį, o ne lydėsiu išvykstantį, kaip tąkart.


Bi2 - kogo Ty zhdiosh...?