Meškauskis, Geležminkis ir Ąžuolrovys

"Meškauskis, negalėdamas sulaukti geležinio lopšio, liepė seniui išnešti jį į viršų. Senis nepajėgė. Sakė, kad gali nunešti tik iki Indijos. Išnešė senis Meškauskį į Indiją. bevaikščiodamas po ją, rado labai didelio paukščio lizdą. Lizde paukščiukai. Juos rūpestingai apklostė. Tuosyk atbėgo baisiai bjaurus žvėris ir norėjo tuos paukščiukus suryti. Meškauskis geležine lazda uzžmušė tą žvėrį, o pats pasislėpė. Netrukus atlėkė paukštis, surado paukščiukus apdengtus ir užmuštą žvėrį, kuris jau daug jo vaikų buvo suėdęs. Tas paukštis vadinosi grifas, buvo labai didelis. Apsidžiaugė paukštis ir ėmė kalbėti su savo paukščiukais. Klasė:
- Kas čia buvo?
- Buvo žmogus ir užmušė ta žvėrį.
Grifas stipriu balsu pasakė:
- Jei tas žmogus pas mane ateitų, tai ko panorėtų to gautų. Esu dvidešimt pernkerius metus vedęs, o negaliu išauginti nė vieno vaiko - ir vis per tą žvėrį: jis mankasmet vaikus surydavo...."

Ištrauka iš lietuvių liaudies pasakos.