Marcelijus Martinaitis

Vasaros diena ten baigdavosi dideliais vakarais, kada, rodos, būdavo atleidžiama žmonėms už jų kaltes <...>
Man atrodo, kad protinė veikla prasideda kur kas anksčiau, negu tai yra pastebėję pedagogai. Tik tie protavimai nėra įsisąmoninami. Ir man vis atrodo, kad poezija yra sūnaus palaidūno grįžimas į vaikystę dažnai su nusižeminimu, lyg ten ieškotum atleidimo už savo piktus darbus ir užgaulų žodį, kuriuo įžeidei vaiką, moterį, už savo proto paklydimus.

1976-X-10

Anksčiau į kultūrą, literatūrą buvo einama iš palivarkų, dvarelių, ūkių, sodybų, vėliau - iš kumetynų. O mes jau - iš namų. Neturime kur dėti nostalgijos, pavargstam nuo jos, išsisemiam. Mūsų atsiminimai apie "namus" nieko jau nenuramina. Mūsų pačių palėpėse jau nieko nėra: vaikai ten nieko neras. Kam mes esame tėvai? Kas mus matė susiėmusius už rankų ir apeinančius miestą kaip rugių lauką? Kur mano dvi sėklos, du avinėliai, du lizdą sukantys paukščiai, kur ta moteris, kurią apvesčiau pavasarį aplink rugių lauką? <...>

1986-I-06