mano vyras

Šekspyras pabėgo į Ispaniją. Prieš mėnesį. Sužinojau sekmadienį. Mėnesio pabaiga jau. Pasirodo, net kitas vyras Viljamo neišstums. Tokie menami pasistumdymai niekad nevyko many, iki sekmadienio, kai sužinojau, kad Šekspyras pabėgo į Ispaniją. Tada pakirto kelius, sąnarius, girneles, kumščio dydžio raumenį.
Neskaičiau nė vieno soneto jau pora metų, pjeses užverčiau dar seniau. Bet tavo prisilietimus galėčiau mintinai išvardinti, kaip daugybos lentelę. O tavo šypseną vėl studijuočiau universitete. Jei nori būk moteris, jei nori būk homoseksualus. Nors įrodei toks neesąs. Beveik iki galo. Jeigu buvai bailys, tai bailį palikai. Kai buvau atvažiavusi pas tave tavo bailys užsimojo ir trenkė man ranka per žandą, koja per krūtinę. Miegojau tavo kambaryje. Ant žemės. Pamiršau, kad pabėgai į Ispaniją.
Dabar esi kelyje, Viljamai, bet nesakyk, kad sugrįši. Nes kad pasveiktų keliai, sąnariai, girnelės ir kumščio dydžio raumuo reikia laiko. O tai jau antrąkart. Sunkiau gyja.

Parašyk man, kad Viljamas gyvas. Nesvarbu, kuris iš jūsų.