Lietuva poetų nebeugdys

Kada važiavau keleliu pro trakus, man verkė iš skausmo širdis...
prarūrinau iš vilniaus važiuodams... vnž, norėjau į trakus, bet nupjoviau link vieviaus, bo trumpai pamįslijau, kad esu vilniuj [ nu ble ten ir buvau] ir varau į kauną, o man reikėjo į trakus. nu bet nesvarbu.., tai vnž nupisau pro šalį ir išalkau nes nervinausi kol susiorentavau atgal i tuos trakus, tai radau tokią užeigą su iškaba 'žvejo pietūs'. užeinu. sako: a jau pasigavai? žiūriu - prūdai už lango. ką, sakau, karpį? nu ne, ble [nu 'ble nesakė, bet taip atrodė]. sakau nepasigavau. upėtakį sako reikės, keturiasdešimt du už pagautą kilogramą, ir dar iškepsim sako.
o ten, prie tuose tvenkinukuose krč prileista maximinių kombikorminių upėtakių ble ir meškerės miesčionims išdalintos. kimba net ant nuorūkos, tėtukai su vaikeliais 'meškerioja' krantą to prūdelio apstoję, otoks žlobas su kamūfliažkę visą veiksmą prižiūri ir bajerius mėto. sako : ...ir per naujus dirbom. girti buvom bet ddirbom.. . ir po pažasčia tokią tėkšlelę nešiojasi, ir kai tik koks "žvejas' ar jo nekaltas vaikelis tą upėtakį ištraukia[ gražus ble gyvūnas], prieina ir visiems bežiūrint "tEkŠŠ" su tą tėkšlele žuviai per galvą, ir - krepšin - į virtuvę su visa svita. tiems vaikeliams ble iš nuostabos žiūrau net apatinė lūpa nuo tokio vaizdo nesuvirpa [ne taip kaip man, kai su tėvu kiaulei į knyslę dratą vėrėm] . gal vėliau jie tą informaciją suvirškina..