Labas,

Kiekvieną kartą pažvelgus į tave stengiuosi atspėti ką jauti...Aš klausiu savęs ar tu dar čia, mano širdy...Bet neikas neatsako, mintys prabyla tiesa, o žodžiai ją kartoja. Kartais jaučiu, kad einu savo keliu, kartasi mąstau ar galiu viską pakeisti, bet kiekvieną kartą neišstengiu pagriebti fortūną už uodegos. Dabar aš kitokia...Jau išsiliejusi upė. Mano mintys srauniai teka ir neranda atsakymo kodėl. Gal taip gyventi lengviau- kabintis už kiekvieno šiaudo ir leisti atverti niekingą širdį?