Kurčnebyliai

Yra tokių žmonių, nuo kurių rimtai sklinda kažkokia negera aura. Vos jiem pasirodžius, aptemsta dangus, pradeda klykti paukščiai, verkti vaikai, o vyrai ima griežti dantim ir gniaužti kumščius. Nelyg kokie tamsos valdovo minionai, jie vaikšto tarp mūsų ir savo akutėm laigo nuo vieno skaisčiojo prie kito – rezga kažką nedoro ir baisaus. Tylūs belzabubai, nešnekūs, neišsiduoda. Pataikiau šiandien tiesiai į tokį. O buvo taip.

Einu sau, minding my own business, ir tik pyst, tiesiai prieš išlenda toks susikūprinęs popiktis raukšlius. Išsigandau, pasimečiau, galvoju, peršoksiu į kitą gatvės pusę, ale kad važinėja mašinėlės kaip pasiutę, ir žingsnį žengt baisu. Einu, vadinas, toliau, per kelis žingsnius atsilikęs. O tas tik kyšt ranką į kišenę ir išsitraukė kažkokį raizgulį. Pamaigė pamaigė ir, o brangusis viešpatie, išvyniojo sieros spalvos ausines. Išsigandau nemenkai ir visai ne be reikalo. Įsikiša pleiskanotosna ausysna tuos kaištukus, patapšnoja telefono ekraną ir iš tų atvėpusių grybų išsiveržia dantų skausmą įvaryt galįs zyzimas ir bumsėjimas, ir kažkokio prasigėrusio senio švokštimas. Gal ta muzika būtų ir visai nieko, bet šitaip klausyti tai tas pat, kas gyvam nagus lupinėti. Nu nieko, guodžiuosi, jau tuoj stotelė, pakentėk dar, įšoksi autobusan ir galėsi pamiršt tą paibelį.

Niekada taip nedarykit, nes užsirūstina dangaus jėgos ir tada tik dar blogiau būna. Atvažiavo mano transportas, įsibroviau vidun, susiradau laisvą kėdę, patogiai įsitaisiau ir jau nužiūrinėsiu pro langą merginas, kai staiga priešais atsisėdo tas nelabasis, su savo iš ausų tykštančia muzika. Nei dabar stokis, nei išlipk. O kentėt jau negaliu. Bet kažką sakyt bijau, o tai nužiūrės tom beblakstienėm akim, apkerės, ramybės nerasiu ir gausiu klaidžiot kaip protą ir sielą pametęs.

Kenčiau taip gerą galą kelio, kol galiausiai supratau, kad jei dar bent kiek klausysiu to plyšavimo, tai mano taip branginami protas ir ramybė susikibs už rankų ir išlips, palikę čia visą apdujusį sėdėti. Kiek linktelėjau į priekį ir kostelėjau. Kaip ir buvo galima spėti, tas kipšas nieko negirdėjo. Galiausiai įsidrąsinau ir paliečiau jo petį. Ai kad jį griausmas, kaip šoktelėjo velnias. Jau viskas, galvojau, dabar tai nugarmėsiu pragaran. Ale nieko, atsikimšo ausis ir visai žmoniškai paklausė:

– Taip?

– Gal šitą, – pasikasiau kaktą, – gal kiek prisuktum muziką? Šiek tiek trukdo.

– Jo? – išpūtė veizolus, ale tuoj susikišo atgal. – Gerai.

– Gerai?

– Taip. Gerai. Man patinka garsiai klausyt, tai kartais užsimirštu, kad kitiem gal nepatinka. Soriukas.

Matydamas, kad anas pritildė tą bliovimą, o mano skalpas liko savo vietoj, nusprendžiau pamalonint pabudusį smalsumą.

– Klausyk, – šį kartą išgirdo ir nereikėjo baksnot, – o kodėl jūs taip darot.

– Kas mes? Ką darom?

– Nu jūsų rūšis va tokių. Savanoriai kurčnebyliai.

– Nežinau, – gūžtelėjo, – kad su tokiais kaip tamsta nelabai yr apie ką šnekėt. Ir šiaip, iš visų pusių sklindantys plepalai ir tuščios šnekos lenda galvon, sukasi ten lizdus ir guja lauk vietinę fauną, o tai rimtai sekina. O kad šnekos garsios, tai ir čia garsu turi būt – kilstelėjo sieros spalvos ausines, – stengiamės kur atokiau laikytis, bet kartais nieko nepadarysi, – niauriai apžvelgė autobusą ir vėl užsikimšo ausis. – Nereik kentėt ir tylėt, – dar mestelėjo ir nusisuko į langą.

Galiu prisiekt, kad vėl pasileido tas savo šėtoniškas psalmes. Ale aš jų jau nebegirdėjau.