Kolia

Kai Kolia išleido iš zonos jis atsikraustė į kartoninį namą priešais. Anksčiau visas namas priklausė Dymai. Jis turėjo brolį Petrą, kontūzytą antrojo pasaulinio karo metu. Dyma laikė Petrą palepėj, nes kai jis išeidavo, tarsi nutrukęs nuo grandinės pasileisdavo gatvėmis pakeliui rinkdamas visokį šlamštą. Namo grįždavo triumfuodamas su visu glėbiu žabų ir popiergalių ir jais užkimšdavo vienintelį Dymos klozetą. Dymos tarpulangiuose visada budavo prikišta vatos, iš pradžių galvojom, kad čia atseit sniegas, kaip per kalėdas, bet jie niekada tos vatos neišimdavo ir pageltę jos gumulai per amžius liūdnai smarksodavo tarpulangiuose. Kartą Dyma atėjo pas mano mamą ir atnešė jai stebūklinga grybą, kurį reikia laikyt specialiam tirpale, kalbėt poterius ir tada jis įgyjąs stebuklingų savybių. Mamos atveju jis turėjo pagreitinti lieknėjimo procesą. Bet aš ne apie Dymą, grįžkim prie Kolios. Niekam nepaslaptis, kad Kolia buvo zekas ir kad naujajame būste suko neaiškų versliuką susijusį su spalvotųjų metalų supirkimu. Vasarą Kolia išsirengdavo iki pusės ir mes galėdavome grožėtis jo ištatuiruotais spartietiškais bicepsais. I kiemą įvažiuodavo sunkvežimis su metalais, jis pasileisdavo AC/DC ir imdavo raikyti įvairius gelžgalius su benzininiu pjūklu. A, beje prieš Kolią pas Dymą gyveno toks vyras su baisiai žvaira moterim. Atmenu vieną vasaros vakarą pasiutęs katinas subraižė nagais ir sukandžiojo vyrą. Pamenu kaip sruvo kraujas iš jo venų, o moteris žiūrėjo į visas keturias pasaulio puses. dar jie turėjo pitbulį, kuris greitai sutvarkė mūsų geto šunų demografinį sprogimą. Kaimynai jų nemėgo. Bet grįžkime prie Kolios, tiesą sakant nežinau kodėl jį būtent dabar atsiminiau. Mes niekada blogai neliudijom prieš jį policijai, kuri atvažiuodavo po jo metalo puotos. Močiutė sakydavo:"taigi žmogus kabinasi į gyvenimą" aš irgi taip maniau. Tegu. Ir man taip patiko jo tatuiruotės