Kokia geda..!

Viena gera isgalvota istorja per vienerius, neidomius, neisgalvotus gyvenimo metus. Pas mus nieko gero nenutinka, na buna negaliu skustis. Bet tai ne tai, geriau jau pusia nakties nemiegoti begalvojant, sau bemeluojant. Gaila, kad tenka save dziuginti melais, o kaip butu gera jei visa tai butu tikra. Ech na ka padarysi esu romantike, beprote, dramatike.
O kartais pasitaikius tinkamesnei progai galiu pameluoti ir kam nors, ne tik sau. Jie susizavi, o kartai ir nepatiki, bet nieko nesako. Ech gede bet...
O kartais buna, kad na ivyksta sis bei tas, tada dar prikuri si bei ta savo ir "vuole" puiki istorija su storu pudros sluoksniu. Kaip apgailetina ir kokia is to nauda? Tiesiog taip reikia...
<<Keistas zmogeliukas, tas spoksotojas>>