Kebeknė

You`re a drop in the rain,
just a number, not a name

Scorpions - Humanity

Gyvenimas - tikra kebeknė. Mintys kažkur pasimeta. Toli, toliau nei horizontas; giliai, giliau nei vandenyno įduba. Lyg pavojingas radioaktyvias atliekas nusviedžiu šalin, nuskandinu kuo giliau. Tam, kad vieną dieną turėčiau ko ieškoti. Ieškoti, tačiau nerasti.
Kartais ne pati vienatvė yra kančia, o pojūtis, jog būdamas triukšmingame būryje visvien esi vienas (čia mano skrebenimą nutraukia kaimynas, atėjęs pasiskolinti kavos, niekšas dargi išpurvina mano šaukštelį). Atmintis mesteli kadais skaitytus Sruogos Jogailos žodžius: „Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai.[...] Rašyk tu jam, ir aš - vienuolis.“. Skambant žvyruokliams nejučia susigraudinu. Mano akys ir ašarų sistema visai nusidevėjo. Net nebejuokinga.
Gal ir gerai, kad manęs nesupranta, ir pamažu supratimo troškimas nuvejamas šalin it koks niekingas pienės pūkas. Neskirta man gerti pienių vyno. Meilė ir vynas kartu rimtai man sveikatą gadina. Šiandien nuostabūs debesys. Į vakarą jie susimeta tirštai tumulais, palikdami tik menką švytintį tarpelį šiaurės vakaruose. Net keista.

Išties, šiandien prisimenu daug. Kad ir šeštadienį, Gatvės muzikos dieną. Pusdienį prasėdėjau ant barbakano. Jei dar kiek ilgiau būčiau pasilikęs, būčiau pražiopsojęs ir muziką, nors kiek ten jos buvo ir likę.  Geriausia, ką teko išgirsti, tai, be abejo, Suicide DJs. Klausytinų atlikėjų sąraše dar buvo WOZU, Sirvydytė, Narkutė, bet jų taip ir neteko paklausyti. Kaip ir Flamingo, kurie Vokiečių gatvėje taip ir nepasirodė, nors buvo sakiusių, jog „ jie negali nepasirodyti“. Aišku, gali būti, kad tokioj ilgoj gatvės galėjom jų ir nepastebėti. Gal pasislėpė NOKIA salone? Užtat pirmąsyk išgirdau gyvai atliekamą country. Grojo škotai, matyt, įtikėję, kad aname gyvenime jie buvo teksasiečiai. Dar girdėjau kniaukiantį amerikoną.
Galų gale, šeštadienis buvo geras kad ir dėl vienintelio sakinio, man įstrigusio, nes retai išgirstamo.

2008-05-05